Besistengdamas suprasti savo gyvenimą, keliauju dar neatrastais takais. Tik bomžų šešėliai, karts nuo karto priverčia mane sustoti ir susimastyti, kad turėčiau kažkam padėkoti, už tai, kad toks nesu. Saulės šviesos nusšviestas tavo veidas, dažnai aplanko mane naktimis, tada tikriausiai ir pabundu šlapioje nuo prakaito lovoje. Begalo norėčiau pasiekti, ką nors didingo, gal todėl ir pasirinkau sportą, tiesiog protiškas atsilikėlis ir taip nelabai jaučiuosi, o fizižkai iš savęs galėčiau išspausti labai daug manau.

Darau nesamones, pykstu už orą, atsiprašinėju už tai, kad pykstu ir myliu, kaip dar niekad nemylėjau. Šis ruduo, kažkoks, keistas. Kiek vienas krintantis lapas, man rėždavosi labai giliai į širdį ir kokius tris mėnesius metuose aš visada būdavau - neįgalus. Atrodo viskas pasikeitė, ruoduo mielas, o gal miela tik tu, bet tavo mielumas man daro rudenį mielu.

Sienose nupaišyti veidai, man visada primins mano Prancūzija. Depresanto laiškai visada primins Vokietiją, o tave mano saule man visada primins dangus. O dar kai pagalvoju, jog jau toj pradėsiu užuosti kalėdas. Kažkaip visada pradedu užuosti jas anksti, o kol jos ateina man jos ir atsibosti spėja. Bet vistiek noriu jas užuosti, puošti su tavim kalėdinę elgutę ir kartoti tau, jog tu esi mano kalėdos, tada belaukiant kalėdų senelio mylėtis, apsitaisius tik kalėdinėmis kepuraitėmis.

Dieve, kaip aš pasiilgau sniego ir kaip nesenai ištikrų atrodo jis buvo. Kuo toliau, tuo labiau imu tikėti, kad laikas teka vis grėčiau, žinau tik tai, kad kai ims tekėti žaibiškai, tai reikš tik vieną - baigėsi mano gražiausi gyvenimo metai. Naiviai tikiuosi, kad likusius metus man gražius darysi tu. Ar tekėsi už manę?