Ryto saulei palietus mano veidą, pramerkiu akis. Lėtai, sklaidosi sapnas. Tamsa, pasitraukia iš sąmonės paviršiaus ir lėtai, palikdama pėdsaką mano pasaulyje, slenka atgal į pasąmonę. Ten kur jai ir vieta. Aš žinau ir ji žino, kad šito raundo jai laimėti nepavyko. Pamokas reikia vertinti, net jei mokytojas yra skausmas. Gal būt tokias pamokas reikia vertinti labiausiai, nes kas kart jas išmokus, tampama stipresniu. Gyvenimas grūdina. Kas mes būtume be tamsos. Ar tai kas šviesa mes sužinome ne tamsos dėka? Ar žiūrėdami į mėlyną dangų gegužį suprantame, kad jei ne tamsa virš šio dangaus tai nebūtų į ką ir žiūrėti. Žmonės linkę bijoti to ko nepažįsta, bet deja, tamsos pažinti neįmanoma. Ta minute, kai patiki, kad gali susidraugauti su tamsa, esi ne daugiau kaip kvailys. Su ja neįmanoma susidraugauti. Tamsą reikia gerbti, reikia jos bijoti ir nevaidinti, kad žinome iš kur ji. Ji yra ir tai viskas, ką mums reikia žinoti. Bandydamas suprasti savo tamsą praleidau daugybę gražių akimirkų būti, praleidau daugybę akimirkų mylėti ir dar daugiau akimirkų šypsotis. Dabar man ima atrodyti, kad tamsa tai dovana. Ji dovanodama mums pagarbią baimę sukuria mums ir gyvenimo džiaugsmą bei grožį. Juk pati gyvybė, net ir turėdama tamsos sėkla yra šviesa. Be tamsos, mes neturėtume galimybės pažinti šį pasaulį ir šią galimybę turime be galo vertinti bei branginti.

Vaduojuosi iš savo noro suprasti tamsą ir jaučiu, kaip našta nuo mano pečių krenta, gramais, kilogramais, tonomis. Mes turime neregėta galią savo gyvenimus paversti labai sunkiais, bet taip pat, turime ir neregėta galią, kada panorėję visą šią našta nusimesti. Svarbu tik nevaidinti dievų, nesureikšminti savo vaidmens ir atvira širdimi priimti. Manydami, kad mes esame savo gyvenimo vadeliotojai taip išauginame savo reikšmę patys sau, kad bet koks mus kvestionuojantis dalykas ima versti mus nelaimingais. KAIP TU DRĮSTI? Šaukiame, kai kažkas pasakoja mums kokie neteisūs esame vienu ar kitu klausimu, tačiau tiesa tokia, kad niekas šiame pasaulyje nėra teisus, bet kartu niekas nėra ir neteisus. Vienintelė čia esanti tiesa, kad jokios tiesos nėra.

Gyvenimas lėtai sruvena visomis įmanomomis kryptimis. Paprastas pilkas pievos akmuo yra nemažiau gyvas nei saulės atokaitoje bėgiojantys vaikai, skirtumas tik forma, kuria gyvybė skinasi kelią. Formų žaismas yra kažkas nepaprasto mus supančiame vandenyne. Mes kaip žuvys žiopčiojame vienas kitam daugybe skirtingų kalbų, žodžių, mimikų ir gestų. Bet visi esame viena ir ta pati visomis kryptimis sruvenanti gyvybė. Ar mes pamiršome kaip būti? Ar pamiršome kaip dėkoti? Kaip vertinti?

Kartais man būna skaudu, žvelgiant į toliuose ošiančius medžius. Skaudu, kad taip nutolome nuo mus supančio pasaulio ir nuo pačių savęs. Taip paskendome savo būties kontrolės iliuzijose jog pamiršome, kas išties esame giliai giliai savyje.

 

IŠ TAMSOS Į TAMSĄ.