Ir staiga vėl ruduo, užgriuvo šiandien, netikėtai, pakilus iš lovos 16,48h ir supratus, kad vėl pakiaulinau sau. Pakiaulinau mažai, bet ta maža kiaulystė sunakino visa mano gyvenimo džiaugsmą ir motyvacija tobulėti. Nes šiandien, nemačiau dangumi besiritančių debesų, o tik skaičiavau juos savo galvoje, nes šiandien užsimerkus nebuvo jos šypsenos ir apskritai ji buvo kažkur toli, atrodė lyg gyvename kas sau ir kad tai puikiausias variantas mums. Šokčiau nuo tilto, tranzuočiau į Egiptą, valgyčiau pusryčius Korėjoj ir vakariene Prancūzijoje, jei tik pagaliau pavyktų nugalėti, ta maža sveiko proto dalelią likusia manyje.

Vėl trūksta meilės, bendravimo, šilumos, užuojautos, lūpų. Dažniausiai trūksta jų, nes kai žmogus prispaudžia savo lūpas prie kitų, smegenyse, vyksta cheminės reakcijos, kurios verčia mus pamiršti liūdesį, pamiršti viską, net sveiką protą. O ir šeip, kuo mažiau juo turėsiu, tuo geriau gyvensiu manau.

Lengvų pinigų nebūna, sunkūs man per sunkūs ir šeip man atrodo, kad mano gyvenimas vėl nebeturi jokios prasmės, pavargau, tik nežinau dėl ko. Kartais nenoriu pabusti, kaip nenorėjau šiandien, kaip nenorėsiu ir rytoj, nes tas beprasmis laiko švaistymas mane slegia, o prasmingai naudoti jo, kartais tiesiog nepavyksta. Ir jei atvirai tikrai nesu tikras, kad kada nors pavyko. Norėčiau apkabinti, bet ką, bet labiausiai savo mama.

Ar žinot, kaip sunku, yra mokytis, apie tai, kaip ugdyti laimingas šeimas, kokius principus joms taikyti ir kokias vertybes joms skiepinti ir visa laiką galvoti, apie savo šeimą, šeimą kurios kaip ir nėra, imi mastyti, ar tikrai buvo, ar tai tik dar vienas sapnas, nes jei ir buvo, tai labai trumpai. Nes tai, ką tu nors ir trumpai vadinai šeimą, dabar laiko tave našta, skirtingose pasaulio vietose, be jokių bendrų interesų. Vėl pinigų? Kiek? Bendravimas su šeimos nariais pasirodo turėtų būti kitoks, gaila, kad nė vienam iš jų niekas nepapasakojo to, ką dabar pasakoja man , kai buvo laikas.

Gaila, kad žmonės gali būti tokie žiaurūs, gaila, kad negaliu, priglausti visų pasaulyje besibastančių šunų ir kad, prarandu žmogiškumą, nes imu nesuprasti, kam aš funkcionuoju, šiame mažame pasaulėlyje. Tikiuosi, kad paralelinėse visatose man sekasi kur kas geriau. Tikiuosi, kad ten aš nesielgiu taip, kaip čia nenoriu elgtis.