Ir vėl pavasaris, gaila kol kas jis tik širdyje ir galvoje. Kažkodėl šiemet jis man labai svarbus, bet vis labiau bandau suvokti kodėl. Idealizuojami pasauliai, kuriuose galbūt niekada taip ir nepabuvosiu sukelia man įvairiausius jausmus, imu svajoti ir vėl jausti pavasarinės depresijos nuotrupas. Nesuprantu kodėl visada taip sunkiai pergyvenu metų laikų pasikeitimus. Vėl keliu sau daugybe filosofinių klausimų, vėl kvaili išmislai ir mintys koks pasaulis galėtų būti geresnis.
Nepasiduok jis vis šaukia mane ir siek savo tikslo. Bet man imi trūkti valios ir ryžto jo siekti, pasinėrus į savianalizę lengviau taip pat nepasidaro. Ir ir ir ir. Žodžiai vėl ima užvaldyti protą, meilė širdį, skausmas visa mane. Skauda net kvėpuojant ir nieko nedarant, skauda tam, kad visi kurių nebėra žinotų kaip jų ilgiuosi, arba kaip būčiau norėjas juos pažinti.