Vasara ant nosies o aš vis dažniau imu jaustis pasiklydes savyje. Emocijos kažkokios nekontroliuojamos, didelis noras naikinti ir kaip bebūtų keista jokių gyvenimo prasmių ieškojimų. Tiesiog gyvenu ir imu vertinti tai, kas dabar man neduoda ramybės. O neduoda daug kas, neduodu ir pats sau su mintimis ar gyvenu gerai. Apie kitas problemas kalbėti esu ne linkes, nes manau, kad bijau sau tai ištarti garsiai. Bijau, kad ištarus suprasiu jog tai yra tikra problema, o po to jau gali baigtis taip, kaip kol kas dar nesu pasirenges viską baigti.

Pavasaris turėtų pradėti viską vėl ir vėl iš naujo, ruduo turėtų kažką užbaigti, taip jau primta mano mažame pasaulėlyje. Bet kaip ruduo nieko neužbaigė, taip pavasaris nieko nepradėjo. Iš dalies gerai, bet iš kitos pusės tai ima mane gazdinti. 

Depresija, apniunka mane vėl ir vėl iš naujo, kai tik bandau įrodyti sau, kad gyvenu gerai ir turiu viską ko man reikia. Atrodo, kad ji tai mano didžioji meilė kuri nenori manęs paleisti, bet jos meilė jau ima dusinti, ima skaudinti o ar išvis kada bandėte mylėti depresiją? Tai be galo skausmingas veiksmas, nes vos ji pajunta, kad ją  mylite ji jus atstumia, o kai jūs pasveikstate nuo tos meilės ji ima ir vėl jus aplanko. Jūs sakote ne, man tavęs nereikia, bet ji nepaleidžia jūsų tol, kol jūs vėl jos neysimylite. Ir taip mes su ja gyvename, vėl ir vėl išnaujo, keičiasi viskas, keičiasi žmonės, bet ji vis tokia pati - skausminga.

Vakarais bijau užmigti, nes suvokiu, kad ryte grėčiausiai teks pabusti ir vėl iš naujo žvelgti į viską. Viką, ką šitiek laiko kūriau nes maniau, kad tai mane padarys laiminga. Deja visa tai, manęs laimingu nedaro. Skaudu.

Tikrumą sunku suprasti. Kas tikra mūsų gyvenimuose mes nustatome tik po to, kai prisiliečiame prie to abiem rankomis keleta kartų. 

Aš netikras.