Sako svajonių reikia siekti, gal aš todėl kartais toks nelaimingas vien todėl, jog manau, kad svajonės turi likti svajonėmis o gyvenimas yra koks yra. Sako turtingi žmonės, negalvoja iš kur paimti pinigų, dar didesniems pinigams padaryti ir jie visiškai teisūs. Sako laime kibirais neša rytais, visi kurie tik turi kibirus ir čia vėlgi paprasta tiesa, į kuria keliąs prasidėjo dar tada, kai manęs nebuvo. Sako tiesa, yra kintantis dalykas ir ji kinta kiekviena sekunde, tai iš kur žinoti, kad tai, ką aš dariau vakar buvo teisinga. Ačiū už vertingas. Aš šūdo malimo mašina, kuri užprogramuota malti jį tol, kol nieko doro, tyro, gero aplink mane nebeliks, vis dažniau manau, kad būtent šūdo malimą aš geriausiai ir išmanau, sako reikia rinktis, tai ką nori gyvenime daryti, pagal tai, ką geriausiai moki - ką daryti, kai moki tik malti šūdą? Daugelis atsakytų nežinau, o aš sakau malk jį. Maliau jį 21m ir pažiūrėkim kur esu, nė toli nė arti tik aplink ratu, vis iš naujo ir iš naujo, mano praeities demonai pykstasi su dabarties meilėmis ir ateities šmėklomis, tai kartojasi ir kartojasi tol kol mano smegenyse tyliai prabudinėją įvairios neurozės kurių neapsakoma gale laiku imi tikėti, nes kuo vėliau, tuo labiau išsiskirsiu iš didelės niekam tikusios žmonių bendruomenės. Įdomu ar aš vertas tik tiek kiek turiu, o gal ir visa to nevertas..... Beprasmiški pokalbiai su žmonėmis, beprasmiai atokvėpiai mąstant ir matant, tave aukštos kalvos viršūnėje, kalvos į kuria užkopti ne visada randu jėgų, nes ji apaugusi, mano dideliu ego, per kurį perlipti man tikrai  niekada neleis mano dar didesnis pižoniškumas, nes aš gi buvau skurtas šūdą malti. Ir malsiu, kaip antai kažkas mala miltus, kaip antai, kažkas mala mėsa, ar lavoną, kurį suvalgys rytoj pusryčiams ar šiandien naktipiečiams.

Liūdesiui išskleidus savo sparnus atleisk man, nes ruduo jau šnopuoja man į kaklą.