Vai kaip senai aš čia nedejavau, dėl to koks sumautas mano gyvenimas. Tai va, gi pagaliau pribrendo reikalas. Nuo ko pradėti net nežinau, galima pagalvoti, kad esu tikras bėdžius, bet gal ne. Šiandien sunki diena ir ne tik todėl, kad protingi žmonės man pasakojo apie mano smunkantį potencialą ir kaip jiems liūdna, kad aš taip lengvai viską paleidžiu. Ir ne tik dėl to, kad šiandien aš neturiu nė jėgų nė noro kalbėtis, su savo gyvenimu, ne atsibodo, tiesiog atsibodo būti atram plane, geriausiu žaisliuku po principų, nes man tiesiog užsinorėjo rimtumo, tikrumo, stabilumo. Ir net ne todėl, kad grįžo mano motina, kurios aš nemėgstu ir su kuria susipykstam per pirmas 2min buvimo kartu, mane slegia vien buvimas šalia jos. Močiutės antra operacija, matyt irgi mano dienos neapsunkina. Tai kas gi tai tada? O gi niekas, tuštuma kuri kyla iš žmogaus, matančio kaip tuščiai jis švaisto savo laiką nereikšmingiems dalykams, beprasmiams barniams. Manau jau užteks kovoti, stengtis kažkam įrodyti, kad aš geresnis. Deja mielieji mano psichiniai bičiuliai, aš vidutinybė, tokia pat, kaip ir kitos. Aš taip pat būnu prislėgtas ir lapkritis taip pat beldžiasi ir į mano duris. Šį karta anksti, lauktai, bet per anksti......

Nusispjaut prieš vėją, apsisukt aplink save, peršokt per šulinį, įkrist į duobe, nenustot tikėti, nebijoti mylėti, nusijuokti - nuoširdžiai, šypsotis tau. ATSIPRAŠAU, AŠ SILPNAS.