Iš kur aš žinau, kad man jau pavasaris? Grėčiausiai iš galvoje skambančios sum41-pieces ir bagalinio noro papasakoti, kam nors apie tai, koks imu jaustis bereikšmis, pats sau, dėl tam tikrų, gal net man nežinomų priežasčių. Pavasarinė depresija, tai mėgstamiausia mano depresijos forma, nes ji gi pavasarinė, šviesesnė ir visada žadanti daugiau nei rudeninė. Kai pagalvoji kaip senai, aš čia nerašiau grėčiausiai reikėtų pradėti nuo to, kaip aš pergyvenau žiemą, o ją pergyventi buvo nė sunku nė lengva. Kai kiekviena kūno ląstele jauti, kaip tavo potencialas mirštą, supranti, kad jau žiemą - bukumo metas. Sėdi lyg patrikas žvaigždė prieš iš smėlio pagamintą televizorių ir stebi savo piktų minčių prikimšta prota, bei stengiesi tvardyti savyje gyvenantį psichą......... Ar aš užaugau, ne. Man ima atrodyti, kad aš vis vaikėju ir vaikėju, gal todėl, kad rytojus man niekada nebūna toks mielas, kaip šiandieną, bragioji šiandieną. Aš jau senai pamečiau savo dievukus, balsai taip pat jau senai pasitraukė iš mano galvos ir man vis dažniau atrodo, kad aš tusčias, lyg baltas popieriaus lapas. Patekes į netinkamas rankas, galiu būti pripildytas visokios bjaurasties, bet jei mane paimtų grakšti menininko ranka aš galėčiau vėl tapti pilnaverčiu savimi pasitikinčiu piešinėliu tarp milijonų kitų, tokių kaip aš.
Taip mano gyvenimas ir privedamas prie šio pavasario, dar vieno pavasario iš kurio kaip ir iš kitų kitų tikėsiuos daug, o neimsiu nieko ką jis duos, nes tiesiog pripratau gyventi pasyviai, niūriai, aš galiu teigti pagaliau.....

Naktimis vargina skrendatys pauksčiai, jie suka ratus virš mano lovos, lyg laukdami kol prie jų prisijungsiu, bet aš vis negaliu ir negaliu man per sunku. Velnias, kaip man reikia pokyčių, pastaruoju metu supratau, kad velnio garbinimas niekuo nesiskiria nuo Dievo, skirtumas tik tas, kad tai skirtingi žodžiai. Parašyti balade, negimusiam kūdikui, štai kur talentas, bet nė vienas kūdikis nemoka skaityti, todėl koks gabus turėtų būti rašytojas bandantis parašyti balade tokiai auditorijai, naiviai tikiuosi, kad kada nors nuprotėsiu iki tokio lygio, jog tai man net nebus įšūkis, tai bus tiesiog eilinė diena, kokioje nors kavinukėje, su keletu mažų minkštasuolių ir bevieliu internetu muzikai pagauti, ten aš rašysiu balade dar negimusiam kūdikiui, kūdikiui kuris žinoma gali ir negimti.... Kūdikis ne mano, ne tavo ir ne jūsų, jis niekeno, eilinės merginos kuri atvyko čia traukiniu, traukiniu iš toli.....

Pavasaris!