tekšt, tekšt, tekšt.... taip visa naktį nepailsdamas dirba mano radiatorius. Akys stebi orą, ora kuriame nieko nėra, jau labai senai ten nieko nebeliko, tik smarvė, smarvė kuri man jau senai tapo sava, kuri jau persismelkusi per visa mane, galbūt aš irgi smirdžiu. Po tūkstančio nuostabių dienų ir po tiek pat nuostabių naktų atėjo ši naktis, naktis be miego, be tavęs. Liūdesys vis rečiau mane aplanko, nes jis tiesiog nustojo išeiti.... Jis lyg koks nematomas draugas nuolat keliauja šalia manęs, jis egzistuoja kaip paralelinės visatos, neatkartodamas mano veiksmų o gyvendamas pats sau, bet tai nekeičia fakto, kad jis visada šalia.

Stebina netikėti dalykai, o blogiausia yra suvokti, kad tiek daug yra kartu ir visiškai nieko. Aukos mes, šiame beprotiškame pasaulyje. Ieškok gėrio..... Ne nėra, jums reikia jūs ir ieškokit, o man gėris tai kai "purpurinis vakaras varva, lyg aplietas aviečių sultimis" O jei atvirai imu manyti, kad nėra jokio gėrio ir jokio blogio, nėra nė juodo nė balto. Esame tik mes, čia ir dabar su savo negatyvais ir pozityvais, bet imu tikėtis, kad ir mūsų nebeliks ten, kur mes vargu ar buvome. Ar tai jog turi šešėlį jau reiškia, kad esi gyvas? Juk mires taip pat turi šešėlį. Ar tai kad kvėpuoji tau jau suteikia teise vadintis laimingu?

Aš suklydau, nežinau kur ir nežinau kada, tikriausiai ne mano ribotam protui tai suvokti, galimas daiktas, kad klydau ir ne viena kartą, o tai viską apsunkina dar labiau. Bet aš tik žmogus, kuriam tereikia paliesti kitą žmogų, kartais mūsų poreikiai nustebina pačius mus....... Ar jau pažaidėme meilę?