Įkvėpk, naktie, pasauliui dar nuskendus
Į patalą tamsos, žvaigždėtų raibulių.
Paimk mane, į kosmoso platybes,
Į tas kur jau senai, neliko gyvulių.
Bučiuok, naktie, mano išsiilgtas kojas,
Pajusk, švelnius it vėjas plaukelius,
Norėk, kaip niekada numirti,
Nubudus rytui, jis irgi gi nubus.
Vien tau naktie, mes piešiam pasaulį išgalvotą,
Kad ryto aušrą, kuo toliau nustumt,
Ir demonai, savi atėmę protą,
Mus šauks rytais, jau nieko nebejaust.
Ir kam naktie, tu man nusišypsojai?
Dainas kam dainavai tokias mielas?
Manai, naktie, jog apie tai svajojai,
Deja, mano lemtis, tavy paskęst.
