Beldžiasi, lėtai ir dusliai. Bijau atidaryti, sustingstu, klausausi ar žingsniai nutols nuo mano durų. Beldžiasi dusliau, bet stipriau.....Tamsa, jaučiu ją kažkur paribiuose sielos, jaučiu, kaip lėtai ji kerojasi tarsi vijoklis aplink mano sielą, vis bandydama užeiti. Aš sustingęs, ieškau pabėgimo į tobulai suvaidintą meilę, į tobulą gyvenimą ir tobulą save. Bet mintis nepalieka Manes ramybėje. Kas aš būčiau be šios tamsos? Ar tai aš? Ar tik trupiniai tų laimės akimirkų kurios taip retai lankė?

O mano Siela, aš jau nebežinau, kaip tave puoselėti, kad tu norėtum žydėti. Kartais ima atrodyti, kad kiekvienas ruduo nuplauna viską, ką taip ilgai bandau tau pastatyti. Ar tau reikia aukos? Aukoju tau. Aukoju tau viską. Aukoju tau savo kūną, kuriu jį vėl ir vėl iš naujo tam, kad jis būtų paaukotas. Papuošiu jį narcizais, mano mėgstamiausiomis gėlėmis. Papuošiu jį saulės spinduliais ir tavo taip mėgstamu rausvu dangumi rugpjūtį. Paauksuoju jį tau aukso dulkėmis ir tikromis, neišgalvotomis, šypsenomis. Akių šypsenomis. Ir štai, tu ateini pasiimti savo aukos. Lėtai per gerkle leidžiasi dūmas po dūmo. Akys nejučiomis žvejoja debesis bandydamos, man parodyti, kad viskas čia netikra. VĖL NETIKRA.

O Siela, tau nebe pakanka kūno aukos. Tu nori didžiausios aukos, kad man atleistum. Aš nuolankus tavo tarnas. Aukoju tau jausmus, aukoju tau laimę, aukoju tau džiaugsmą, aukoju tau visus pirmus ir paskutinius kartus taip versdamas save ciniku. Visas pasaulis man nieko nebereiškia, dėl tavęs aš prarandu ryšį su šiuo pasauliu, kad tik mes būtume drauge. Bet tu sugeri viską iš Manes palikdama tik ta begaline tuštumą. Tuštuma, didelė vertybė rytų filosofijoje, nes tik tuštuma sugeba tobulai atspindėti mus supantį pasaulį. Be filtrų, tokį koks jis yra. Nusvirusiomis rankomis imuosi darbo iš naujo ir piešiu tavo mėgstamiausiomis spalvomis tuštumoje paveikslus, kurie kartais taip mane užvaldo jog patikiu, kad jau šį kartą nebereikės jų paaukoti. Bet tu vėl reikalauji aukos. Nebeturiu kur trauktis.

Beldžiasi, tamsa beldžiasi su pirmais rugsėjo vėjo gūsiais. Ir staiga buvęs toks tikras savimi, pasauliu aš vėl abejoju. Abejoju, ar galiu būti kažkuo, kuo nesu. Nebežinau, net kaip būti tuo kas esu. Pasaulio regimybė užtemsta ir viskas kas lieka, tai šis jausmas. Jausmas persmelkiantis mane šalčiu, kaip šalta lapkričio dieną į kaulus besibraunantis ledinis vėjas. Klausimai, kyla ir kyla. Bet jau senai pasidaviau ieškoti į juos atsakymų. Gal aš per menkas suprasti. Gal aš per kvailas suprasti kodėl tu vis nori Aukos. Ar aš kažkaip tave nuskriaudžiau? Ar aš kažkada neleidau tau gyventi taip pat, kaip tu dabar neleidi man?

Nebenoriu su tavimi kovoti, nebegaliu daugiau to daryti. Aš aukoju tau šį gyvenimą, visą. Pasiimk viską nepalikdama man nieko. Kad bent vienas iš mūsų būtų laimingas.