Ryto saulei
palietus mano veidą, pramerkiu akis. Lėtai, sklaidosi sapnas. Tamsa,
pasitraukia iš sąmonės paviršiaus ir lėtai, palikdama pėdsaką mano
pasaulyje, slenka atgal į pasąmonę. Ten kur jai ir vieta. Aš žinau ir ji žino,
kad šito raundo jai laimėti nepavyko. Pamokas reikia vertinti, net jei
mokytojas yra skausmas. Gal būt tokias pamokas reikia vertinti labiausiai, nes
kas kart jas išmokus, tampama stipresniu. Gyvenimas grūdina. Kas mes būtume be
tamsos. Ar tai kas šviesa mes sužinome ne tamsos dėka? Ar žiūrėdami į mėlyną
dangų gegužį suprantame, kad jei ne tamsa virš šio dangaus tai nebūtų į ką ir
žiūrėti. Žmonės linkę bijoti to ko nepažįsta, bet deja, tamsos pažinti
neįmanoma. Ta minute, kai patiki, kad gali susidraugauti su tamsa, esi ne
daugiau kaip kvailys. Su ja neįmanoma susidraugauti. Tamsą reikia gerbti,
reikia jos bijoti ir nevaidinti, kad žinome iš kur ji. Ji yra ir tai viskas, ką
mums reikia žinoti. Bandydamas suprasti savo tamsą praleidau daugybę
gražių akimirkų būti, praleidau daugybę akimirkų mylėti ir dar daugiau
akimirkų šypsotis. Dabar man ima atrodyti, kad tamsa tai dovana. Ji dovanodama
mums pagarbią baimę sukuria mums ir gyvenimo džiaugsmą bei grožį. Juk pati
gyvybė, net ir turėdama tamsos sėkla yra šviesa. Be tamsos, mes neturėtume
galimybės pažinti šį pasaulį ir šią galimybę turime be galo vertinti bei
branginti.
Vaduojuosi
iš savo noro suprasti tamsą ir jaučiu, kaip našta nuo mano pečių krenta,
gramais, kilogramais, tonomis. Mes turime neregėta galią savo gyvenimus
paversti labai sunkiais, bet taip pat, turime ir neregėta galią, kada
panorėję visą šią našta nusimesti. Svarbu tik nevaidinti dievų,
nesureikšminti savo vaidmens ir atvira širdimi priimti. Manydami, kad mes esame
savo gyvenimo vadeliotojai taip išauginame savo reikšmę patys sau, kad bet koks
mus kvestionuojantis dalykas ima versti mus nelaimingais. KAIP TU DRĮSTI?
Šaukiame, kai kažkas pasakoja mums kokie neteisūs esame vienu ar kitu klausimu,
tačiau tiesa tokia, kad niekas šiame pasaulyje nėra teisus, bet kartu niekas
nėra ir neteisus. Vienintelė čia esanti tiesa, kad jokios tiesos nėra.
Gyvenimas
lėtai sruvena visomis įmanomomis kryptimis. Paprastas pilkas pievos akmuo yra
nemažiau gyvas nei saulės atokaitoje bėgiojantys vaikai, skirtumas tik forma,
kuria gyvybė skinasi kelią. Formų žaismas yra kažkas nepaprasto mus supančiame
vandenyne. Mes kaip žuvys žiopčiojame vienas kitam daugybe skirtingų kalbų,
žodžių, mimikų ir gestų. Bet visi esame viena ir ta pati visomis kryptimis
sruvenanti gyvybė. Ar mes pamiršome kaip būti? Ar pamiršome kaip dėkoti? Kaip
vertinti?
Kartais man
būna skaudu, žvelgiant į toliuose ošiančius medžius. Skaudu, kad taip nutolome
nuo mus supančio pasaulio ir nuo pačių savęs. Taip paskendome savo būties
kontrolės iliuzijose jog pamiršome, kas išties esame giliai giliai savyje.
IŠ TAMSOS Į
TAMSĄ.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Patylėk!