Sunku buti pasimetusiam savyje, visiskas apatiskumas supanciam pasauliui, ir vis dazniau sau uzduodamas klausimas, ka as cia veikiu....
Nezinau kas tai, artejancio pavasario ytaka ar paveluoto ziemos depresija. Zinau tik tiek, kad esu beprotiskaj pavarges nuo viso to, ko negaliu paaiskinti. Ir mano siela kupina gedos, zmonems su kuriais elgiausi beprotiskai neteisingai...
Gal teisingiausia ir butu gauti peily y nugara uz visas savo padarytas klaidas. Manau tik tada nustociau jas daryti.....

Aš vis šėlioju laukdamas pavasarinio vėjo tavo plaukuose. Dvi savaitės svetur, davė man daugiau nei 20m čia kur esu. Ką jos man davė? Labai mažai, bet kartu viską.. Pirma aš supratau, kad vis dėl to aš atleidau savo mamai, atleidau už viską ir kad ilgiuosi jos labiau ir dažniau nei ji mano. Antra, aš turiu nepakartojama žmogų šalia, žmogų su kuriuo pasėmes tinklelį, kada nors eisiu gaudyti drugelių. Trečia, mano brangi tėvynė yra šūdas, nes čia gryžus jaučiuosi lyg gyvenčiau gūdžioje Rusijoje. Ketvirta, ta pat diena, kai diplomas bus sugniaužtas mano kumštyje aš keliauju iš čia net nesusimastydamas, pabandyti ką nors daryti čia.

Mano širdis beldžiasi į mano gerklę kupina nostalgijos, nostalgijos tam kas buvo taip gražu. Nostalgijos net pats nežinau kam.