Aš vis šėlioju laukdamas pavasarinio vėjo tavo plaukuose. Dvi savaitės svetur, davė man daugiau nei 20m čia kur esu. Ką jos man davė? Labai mažai, bet kartu viską.. Pirma aš supratau, kad vis dėl to aš atleidau savo mamai, atleidau už viską ir kad ilgiuosi jos labiau ir dažniau nei ji mano. Antra, aš turiu nepakartojama žmogų šalia, žmogų su kuriuo pasėmes tinklelį, kada nors eisiu gaudyti drugelių. Trečia, mano brangi tėvynė yra šūdas, nes čia gryžus jaučiuosi lyg gyvenčiau gūdžioje Rusijoje. Ketvirta, ta pat diena, kai diplomas bus sugniaužtas mano kumštyje aš keliauju iš čia net nesusimastydamas, pabandyti ką nors daryti čia.

Mano širdis beldžiasi į mano gerklę kupina nostalgijos, nostalgijos tam kas buvo taip gražu. Nostalgijos net pats nežinau kam.