Sunku buti pasimetusiam savyje, visiskas apatiskumas supanciam pasauliui, ir vis dazniau sau uzduodamas klausimas, ka as cia veikiu....
Nezinau kas tai, artejancio pavasario ytaka ar paveluoto ziemos depresija. Zinau tik tiek, kad esu beprotiskaj pavarges nuo viso to, ko negaliu paaiskinti. Ir mano siela kupina gedos, zmonems su kuriais elgiausi beprotiskai neteisingai...
Gal teisingiausia ir butu gauti peily y nugara uz visas savo padarytas klaidas. Manau tik tada nustociau jas daryti.....