Baltos kojnės, pilki šeimyniniai triusikai su pilku drambliuku, žydri marškiniai. Taip aš atrodau, kai merdėju savo minčių agonijoje, agonijoje kuria bandau paaiškinti žiūrėjimu į viena tašką, bet deja tai mane nuvilia nes smegenyse atrodo jokių rimtų procesų nevyksta. Viskas vyksta tik aplink, gyvenime. Kamuojamas pagirių, negebėjau parodyti sau koks stiprus esu. Praskydau. Ir dvi valandos ražančiaus kurio negidėjau, matomai man įtakos nedarė. Ir dvi valandos žiūrėjimo į lubas, išbristi man nepadėjo. Taip pat kaip dvi valandos tavęs, manęs ar dar galai žino ko... Gyvenime vyksta kažkas keisto, vyksta šiandien ir šiandien viena iš tų dienų kai drąsiai galiu teigti, kad nesuprantu savęs, nesuprantu mūsų. Šiandien viena iš tų pragariškų dienų, kai mes pykstamės, tyliai, be isterijų, nieko nesakydami ir į klausima "kas yra?" atsakydami tiesiog nieko ar bumbėdami sau panosėse. Ir šiandien, aš klausiu, savęs kas nutiko... Įdomu ir kada tai nutiko ir kur. Mes tapome žmonėmis, kurie jau nebesidžiaugia naktiniais susitikimais kaip maži vaikai, mes nustojome mėgautis vienas kito kvapu, vienas kito trūkumais, privalumais. MES TIESIOG BEDIEVIAI. Atrodo išmetėme savo kišeninius dievukus, vien tam, kad dabar galėtume merdėti šioje minčių agonijoje...

Ilgesys, kamuoja naktimis, kamuoja taip, kad sunku kvėpuoti, miegoti, mąstyti. Tik dvi valandos lubų, kuriose viskas pažystama jau iki skausmo. Dvi valandos buvimo šalia, kai esi vienui vienas ir tik kažkeno kvėpavimas netoliese primena, kad ne, tu ne vienas, kol kas. Mes lyg pavarge keliautojai, bandatys pailsėti, viska paįvairinti įvairiausiomis nesamonėmis, bet ne, ir tai yra ne tai, kai mes manome, jog mums pavyko. O jei iš tiesų manau tavo galvoje gimė nušvitimas, kokį šūdą su manim veiki ir jei tiesa ką aš manau, tuomet aš didžiuojuosi tavimi ir nusiviliu savimi. 

Vakar bažnyčioje, norėjau tapti religingu, gal tuomet viskas būtų daug paprasčiau, vakar aš juokiausi, gėriau o šiandien man jau sunku. Melstis nebesinori, tai praėjo taip, kaip dingo ir ilgesys, savaime.Ir tik vakar supratau, kad žmogus kažkada buves toks svarbus mūsų gyvenimuose, mums jau nebekelia liūdnų emocijų, viskas kas mum beliko, tai tik džiaugsmas, kad jis buvo..

Nežinau spausti ašaras, ar rankas mano agelams sargamas, NES JIE MANES JAU NEBESAUGO. Nes jie pavargo būti išduoti, o aš pavargau juos apgaudinėti, žaisti jų dievą. Imu manyti, kad rimtas veidas, man tinka labiau, nei besišypsančio jaunuolio.

Naktis, graži, bet kai grožis tampa kančia, belieka laukti deinos, kuri sustojus laikui ateis dar labai ne greit, dar labai ne greit man bus px. 

Pavargau. Mielieji, bedieviai, aš pavargau.