Vis dažniau klausiu savęs ko man trūksta, kad pagaliau galėčiau pradėti rašyti knygą. Imu manyti, kad man tiesiog trūksta idėjų ir gebėjimų ilgiau nei 5minutėms apsistoti prie vienos minties plėtojimo, neperšokant prie kitos. O šiaip gyvenu paprastai, bet ne prastai. Gyvenu įdomiai, be rutinos ir kas diena stengdamasis būti geresniu už tą koks buvau vakar. Kada palūšiu nežinau, tikiuosi niekada. Pasikeites gyvenimas ir jo ritmas vis dažniau iš mano galvos išneša liūdesį kažkur toli ir kai pakiles nuo loptopo nusišypsau pats sau suprantu, kad čia viskas kitaip ir čia aš laimingas toks, koks esu. O laimė skatina mums daryti beprotiškiausius dalykus ir supratus koks tai užburtas ratas, pasidaro gera. Labai gera. Laimė skatina mus būti bepročiais, bet tik tikras beprotis gali būti laimingu. Ir kai tame atsiduri, imi manyti, kad jau niekada iš to nebepabusi, deja, didžiam nusivylimui, beprotybė pagydoma. Tik toli gražu to nelaukiu, nė dienomis, nė  naktimis. Viskas ko trokštu visa širdimi, amžinai likti šioje laimės ir beprotybės rutinoje, tada gyvenimas būtų beprotiškai įdomus ir kupinas šviesių spalvų. LAbai gera suprasti, kad gyvenimas pilnas mažų dalykų ir tik mūsų daromi maži dalykai daro jį arba laimingą, arba nelaiminga, atsisakykite kelių blogų mažų dalykų ir tie kurie teikia laime teiks jos dar daugiau.

Kiek vienas žmogus gali būti laimingas, bet nė vienas niekada nebus laimingiausias. Labai svarbu, kad tai supratų tie, kurie mano, kad nėra dėl ko būti laimingais.

Atleiskit, kad šiandien aš kupinas pozityvumo gyvenimui, meilės sau ir jums. Gal būt tokių dienų, mano gyvenime vėl greitai nebeliks, o gal tokia bus visa mano vasarą. Tikiuosi atrasis  variantas, kiek daug galime pasiekti būdami kartu.

Gal kas nori su manim drauge nuveikti ką nors gero? :D