tekšt, tekšt, tekšt.... taip visa naktį nepailsdamas dirba mano radiatorius. Akys stebi orą, ora kuriame nieko nėra, jau labai senai ten nieko nebeliko, tik smarvė, smarvė kuri man jau senai tapo sava, kuri jau persismelkusi per visa mane, galbūt aš irgi smirdžiu. Po tūkstančio nuostabių dienų ir po tiek pat nuostabių naktų atėjo ši naktis, naktis be miego, be tavęs. Liūdesys vis rečiau mane aplanko, nes jis tiesiog nustojo išeiti.... Jis lyg koks nematomas draugas nuolat keliauja šalia manęs, jis egzistuoja kaip paralelinės visatos, neatkartodamas mano veiksmų o gyvendamas pats sau, bet tai nekeičia fakto, kad jis visada šalia.

Stebina netikėti dalykai, o blogiausia yra suvokti, kad tiek daug yra kartu ir visiškai nieko. Aukos mes, šiame beprotiškame pasaulyje. Ieškok gėrio..... Ne nėra, jums reikia jūs ir ieškokit, o man gėris tai kai "purpurinis vakaras varva, lyg aplietas aviečių sultimis" O jei atvirai imu manyti, kad nėra jokio gėrio ir jokio blogio, nėra nė juodo nė balto. Esame tik mes, čia ir dabar su savo negatyvais ir pozityvais, bet imu tikėtis, kad ir mūsų nebeliks ten, kur mes vargu ar buvome. Ar tai jog turi šešėlį jau reiškia, kad esi gyvas? Juk mires taip pat turi šešėlį. Ar tai kad kvėpuoji tau jau suteikia teise vadintis laimingu?

Aš suklydau, nežinau kur ir nežinau kada, tikriausiai ne mano ribotam protui tai suvokti, galimas daiktas, kad klydau ir ne viena kartą, o tai viską apsunkina dar labiau. Bet aš tik žmogus, kuriam tereikia paliesti kitą žmogų, kartais mūsų poreikiai nustebina pačius mus....... Ar jau pažaidėme meilę?

  

ir ne, aš negalėčiau to ar ano net jei tai padaro manę, kaip tu sakai atskalūnu.... Nes aš nematau laimės, nematau prasmės ar 5 ar 8 ar tebūnie 10 tūkstančių per mėnesį, kas iš to, jei aš neturiu laiko kada leisti tuos pinigus.... Koks mano reikalas dabar, ko man reikės senatvėj ir apskritai jei būčiau žinojes, kad gyvenimas būtent toks, vargu ar būčiau pasirinkes gyventi.... Visa tai taip tusčia ir beprasmiška, darbas, miegas, darbas, sexas, miegas, darbas, pramogos, miegas.... Vieni sugebame džiauktis tokia gražia rutina, kiti nesuprantame net kad tai rutina. Deja, man tai kelia šleikštulį, tebūnie aš silpnas, bet jei atvirai nenoriu gyventi... Geriau visai negyventi, nei gyventi ilgą ir tokį patį gyvenimą, geriau visai negyventi, nei būti įkalintam kartu su milijardais, pinigų vergijoj.. Nžn šiandien ta dieną, kai gyvenime ateina dar vienas lūžis, bum ir supranti, kad nėra jokios prasmės tame ką darai. Gal aš tiesiog nesugebu susitaikyti su tuo, kad mano jaunos dienos į pabaigą ir aš turėčiau galvoti apie ateitį, žiūrėti į viską rimčiau, rasti savyje vietos gailesčiui, rasti galvoje vietos idėjoms, bet man tai px. Atleiskit, aš pabandžiau ir man nepatiko, netiko. Pagalbos šauksmaS? Ne... tiesiog svarbu suprasti, kad ateina laikas atsisveikinti..... Vieniems ateina vėliau, kitiems anksčiau, treti patys pasirenka kada ir kur............

O tu ar norėtum?

Liūdnomis spalvomis aš spalvinu namų sienas, grindis, lubas. Liūdnomis spalvomis aš spalvinu gatvę, praeivius, jų šypsenas. Liūdnomis spalvomis aš spalvinu savę, tavę ir viską aplinkui.... Dėl ko visa tai, dėl ko tiek meilės pasauliui ir tiek liūdesio vienu metu, dėl ko manes nebegali užpulti visagalė depresija, agonija ir visi kiti mano senieji draugai...... Aš jau nebežinau.

Viena diena, po skaisčia pavasario saulę, mes suprasim, savo klaidas, bet tos klaidos bus daugiau mums, nei tiems kas laiko tai klaidomis. Sunku gyventi su mintimis, bet kur kas sunkiau būtų gyventi be jų. Kai į gyvenimą norisi kabintis taip, kaip niekada dar nesinorėjo ir kai viskas patampa rimta taip, kaip niekada nebuvo imu galvoti, kad mano pasaulį jau, greit paliks liūdesys... Nes tikiu, kad tu jį pripildysi ne tik liūdnų spalvų, tu jį pripildysi spalvomis, kurios patiks tau ir būsiu priverstas tyliai pripažinti, kad klydau, nes jos patinka ir man.

Mano mastymas praranda prasme, kai tegaliu pasidalinti juo su gatvėje netyčia sutiktu ežiuku, jis gal neblogas pašnekovas, jei ne baimė sukausčiusi jį taip, kad negali net pajudėti. Aš negaliu pamiršti, ką reiškia jausti, nes manyje stuksenantis aparačiukas man tai vis primena ir atrodo, kad ir kas benutiktų, aš vistiek turėsiu jausti. Nors šiuo metu norėčiau nuo to pabėgti, bet negaliu, nes mano jausmai smaugia mane taip, kaip smaugė jau labai senai.  Tik nostalgiškos dainos ir pragaišties laukimas, padeda ištverti tai, kas pastaruoju metu vyksta manyje.

Balsas..... Tai viskas kas man liko, tai viskas, kas neleidžia man susitikti akis į akį su beprotybe. O kas galėjo žinoti, kad tai bus taip sunku.

Mano kambaryje beliko keturios sienos, viena kėdė, viena dvigulė lovą su patalynės komplektu dviems, niekad nebuves įjungtas televizorius praeito dešimtmetčio skaitmeninė magnetola, keturios knygos, kurias vargu ar kada perskaitysiu... Dvi mažos spintelės, viena mano lovos pusėje, kita tusčioje pusėje, veidrodis, kurio grėčiausiai taip ir neprisiversiu pakabinti. Sena skrynią, kurią buvau atvėres vos keletą kartų ir jei atvirai neturiu žalio supratimo, kas joje..... Šie daiktai, tai viskas su kuo aš gyvenu, gyvenu nuo šiandienos 02.43h.... MANO KAMBARYJE NEBELIKO TAVĘS. Tusčia lovos pusė begalo gazdiną ir kai nubudus naktį aš vis pačiupinėju ar tu jau atėjus miegoti, šį kartą aš taves neradau, neradau pirmą kartą per pastaruosius 2 ar tai 2,5metų. Nerasiu ateinančius 3mėnesius..... Tavo raaudonas telefonas ir nesuvalgytas paskutinis marcipaninis saldainis, ant jų stalo valgomajame verčia manę staiga nusukti akis, nuo tų kurie mane pasitinka, keistais žvilgsniais.... Tie žvilgsniai klausią, kaip aš jaučiuosi, bet ką aš galiu jiems pasakyti? Nieko. Man ir nesvarbu, kaip jaučiuosi aš, man kurkas svarbiau, kaip jautiesi tu..... Visas egoizmas palieka mano kūną, lėtai, lyg alkoholis tūnojes manyję tūkstantį dienų, sukeldamas man nežmoniškas apstinecijos kančias. Nes kas antra mano mintis statistiškai seką, apie tavę.

Mylėti savę, maistą, pomėgius, aplinką ir visą kitą, ne tas pats kai nėra tavęs. Nes kai nėra tavęs, aš privalau mylėti tik tavę. Aš privalau užkoncervuoti paskutinį tavo žvilgsnį, bučinį, atokvėpį, paskutinė labanakt ir labas rytas. Aš privalau, padėti visa tai auksčiau visko ir apsišarvuoti geležine kantrybe. IR DIEVA KOKS AŠ SILPNAS. Paskutinė diskusija, apie realigija po vandens dangumi, paskutiniai žinksniai žengti kartu. Niekas negali dabar iš manes to atimti, net gi tu pati negali to padaryti. O aš klydau, klydau net manydamas, kad klystu. Aš klydau daug, dažnai. Bet kiekviena mano klaida, buvo padaryta, tau, dėl tavęs. Apskritai, šiandien manau, kad daugiau dėl ko klysti aš ir neturėjau, kad  daugiau nieko neturėjau. Tu mano galvoje, širdyje mintyse, kambaryje, automobilyje.... Tu visur, ir aš imu baimintis, kad kraustausi išproto, kas kart pravirkes, suvokias, kad ne, taves nėra apačioje ir ne, tu tuoj tuoj nepareisi, pavedžiojisi ne savo keturkojį augintinį.

Berniukas, kuris niekada neverkė ėmė ir palūžo, jis pravirko 02,43h ir raudojo kaip maža mergaitė gera pusvlandį, tada užmigo.... Pabudes jis verkė toliau, nes nebesuprato kas tai per keistas jausmas, jis per senai nejautė tokių jausmų.... Viskas ką jis jautė pastaruoju metu tai pilnatvė ir bum, staiga iš kažkur atsiradusi tuštumą jame, staiga jam priminė kaip viskas laikiną ir kiek daug jis galėjo padaryti kitaip.... Ne, ne tam kad taavęs neprarastų, o tam, kad galėtų drąsiai pasakyti, aš nebegalėjau matyti jos laimingesnės nei mačiau, nes tai ne mano galioje.

Padovanok man savo blagstieną ir aš padovanosiu tau savo pavargusią sielą.

Iš kur aš žinau, kad man jau pavasaris? Grėčiausiai iš galvoje skambančios sum41-pieces ir bagalinio noro papasakoti, kam nors apie tai, koks imu jaustis bereikšmis, pats sau, dėl tam tikrų, gal net man nežinomų priežasčių. Pavasarinė depresija, tai mėgstamiausia mano depresijos forma, nes ji gi pavasarinė, šviesesnė ir visada žadanti daugiau nei rudeninė. Kai pagalvoji kaip senai, aš čia nerašiau grėčiausiai reikėtų pradėti nuo to, kaip aš pergyvenau žiemą, o ją pergyventi buvo nė sunku nė lengva. Kai kiekviena kūno ląstele jauti, kaip tavo potencialas mirštą, supranti, kad jau žiemą - bukumo metas. Sėdi lyg patrikas žvaigždė prieš iš smėlio pagamintą televizorių ir stebi savo piktų minčių prikimšta prota, bei stengiesi tvardyti savyje gyvenantį psichą......... Ar aš užaugau, ne. Man ima atrodyti, kad aš vis vaikėju ir vaikėju, gal todėl, kad rytojus man niekada nebūna toks mielas, kaip šiandieną, bragioji šiandieną. Aš jau senai pamečiau savo dievukus, balsai taip pat jau senai pasitraukė iš mano galvos ir man vis dažniau atrodo, kad aš tusčias, lyg baltas popieriaus lapas. Patekes į netinkamas rankas, galiu būti pripildytas visokios bjaurasties, bet jei mane paimtų grakšti menininko ranka aš galėčiau vėl tapti pilnaverčiu savimi pasitikinčiu piešinėliu tarp milijonų kitų, tokių kaip aš.
Taip mano gyvenimas ir privedamas prie šio pavasario, dar vieno pavasario iš kurio kaip ir iš kitų kitų tikėsiuos daug, o neimsiu nieko ką jis duos, nes tiesiog pripratau gyventi pasyviai, niūriai, aš galiu teigti pagaliau.....

Naktimis vargina skrendatys pauksčiai, jie suka ratus virš mano lovos, lyg laukdami kol prie jų prisijungsiu, bet aš vis negaliu ir negaliu man per sunku. Velnias, kaip man reikia pokyčių, pastaruoju metu supratau, kad velnio garbinimas niekuo nesiskiria nuo Dievo, skirtumas tik tas, kad tai skirtingi žodžiai. Parašyti balade, negimusiam kūdikui, štai kur talentas, bet nė vienas kūdikis nemoka skaityti, todėl koks gabus turėtų būti rašytojas bandantis parašyti balade tokiai auditorijai, naiviai tikiuosi, kad kada nors nuprotėsiu iki tokio lygio, jog tai man net nebus įšūkis, tai bus tiesiog eilinė diena, kokioje nors kavinukėje, su keletu mažų minkštasuolių ir bevieliu internetu muzikai pagauti, ten aš rašysiu balade dar negimusiam kūdikiui, kūdikiui kuris žinoma gali ir negimti.... Kūdikis ne mano, ne tavo ir ne jūsų, jis niekeno, eilinės merginos kuri atvyko čia traukiniu, traukiniu iš toli.....

Pavasaris!