Liūdnomis spalvomis aš spalvinu namų sienas, grindis, lubas. Liūdnomis spalvomis aš spalvinu gatvę, praeivius, jų šypsenas. Liūdnomis spalvomis aš spalvinu savę, tavę ir viską aplinkui.... Dėl ko visa tai, dėl ko tiek meilės pasauliui ir tiek liūdesio vienu metu, dėl ko manes nebegali užpulti visagalė depresija, agonija ir visi kiti mano senieji draugai...... Aš jau nebežinau.

Viena diena, po skaisčia pavasario saulę, mes suprasim, savo klaidas, bet tos klaidos bus daugiau mums, nei tiems kas laiko tai klaidomis. Sunku gyventi su mintimis, bet kur kas sunkiau būtų gyventi be jų. Kai į gyvenimą norisi kabintis taip, kaip niekada dar nesinorėjo ir kai viskas patampa rimta taip, kaip niekada nebuvo imu galvoti, kad mano pasaulį jau, greit paliks liūdesys... Nes tikiu, kad tu jį pripildysi ne tik liūdnų spalvų, tu jį pripildysi spalvomis, kurios patiks tau ir būsiu priverstas tyliai pripažinti, kad klydau, nes jos patinka ir man.

Mano mastymas praranda prasme, kai tegaliu pasidalinti juo su gatvėje netyčia sutiktu ežiuku, jis gal neblogas pašnekovas, jei ne baimė sukausčiusi jį taip, kad negali net pajudėti. Aš negaliu pamiršti, ką reiškia jausti, nes manyje stuksenantis aparačiukas man tai vis primena ir atrodo, kad ir kas benutiktų, aš vistiek turėsiu jausti. Nors šiuo metu norėčiau nuo to pabėgti, bet negaliu, nes mano jausmai smaugia mane taip, kaip smaugė jau labai senai.  Tik nostalgiškos dainos ir pragaišties laukimas, padeda ištverti tai, kas pastaruoju metu vyksta manyje.

Balsas..... Tai viskas kas man liko, tai viskas, kas neleidžia man susitikti akis į akį su beprotybe. O kas galėjo žinoti, kad tai bus taip sunku.