Mylėti savę, maistą, pomėgius, aplinką ir visą kitą, ne tas pats kai nėra tavęs. Nes kai nėra tavęs, aš privalau mylėti tik tavę. Aš privalau užkoncervuoti paskutinį tavo žvilgsnį, bučinį, atokvėpį, paskutinė labanakt ir labas rytas. Aš privalau, padėti visa tai auksčiau visko ir apsišarvuoti geležine kantrybe. IR DIEVA KOKS AŠ SILPNAS. Paskutinė diskusija, apie realigija po vandens dangumi, paskutiniai žinksniai žengti kartu. Niekas negali dabar iš manes to atimti, net gi tu pati negali to padaryti. O aš klydau, klydau net manydamas, kad klystu. Aš klydau daug, dažnai. Bet kiekviena mano klaida, buvo padaryta, tau, dėl tavęs. Apskritai, šiandien manau, kad daugiau dėl ko klysti aš ir neturėjau, kad daugiau nieko neturėjau. Tu mano galvoje, širdyje mintyse, kambaryje, automobilyje.... Tu visur, ir aš imu baimintis, kad kraustausi išproto, kas kart pravirkes, suvokias, kad ne, taves nėra apačioje ir ne, tu tuoj tuoj nepareisi, pavedžiojisi ne savo keturkojį augintinį.
Berniukas, kuris niekada neverkė ėmė ir palūžo, jis pravirko 02,43h ir raudojo kaip maža mergaitė gera pusvlandį, tada užmigo.... Pabudes jis verkė toliau, nes nebesuprato kas tai per keistas jausmas, jis per senai nejautė tokių jausmų.... Viskas ką jis jautė pastaruoju metu tai pilnatvė ir bum, staiga iš kažkur atsiradusi tuštumą jame, staiga jam priminė kaip viskas laikiną ir kiek daug jis galėjo padaryti kitaip.... Ne, ne tam kad taavęs neprarastų, o tam, kad galėtų drąsiai pasakyti, aš nebegalėjau matyti jos laimingesnės nei mačiau, nes tai ne mano galioje.
Padovanok man savo blagstieną ir aš padovanosiu tau savo pavargusią sielą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Patylėk!