Liūdnomis spalvomis aš spalvinu namų sienas, grindis, lubas. Liūdnomis spalvomis aš spalvinu gatvę, praeivius, jų šypsenas. Liūdnomis spalvomis aš spalvinu savę, tavę ir viską aplinkui.... Dėl ko visa tai, dėl ko tiek meilės pasauliui ir tiek liūdesio vienu metu, dėl ko manes nebegali užpulti visagalė depresija, agonija ir visi kiti mano senieji draugai...... Aš jau nebežinau.

Viena diena, po skaisčia pavasario saulę, mes suprasim, savo klaidas, bet tos klaidos bus daugiau mums, nei tiems kas laiko tai klaidomis. Sunku gyventi su mintimis, bet kur kas sunkiau būtų gyventi be jų. Kai į gyvenimą norisi kabintis taip, kaip niekada dar nesinorėjo ir kai viskas patampa rimta taip, kaip niekada nebuvo imu galvoti, kad mano pasaulį jau, greit paliks liūdesys... Nes tikiu, kad tu jį pripildysi ne tik liūdnų spalvų, tu jį pripildysi spalvomis, kurios patiks tau ir būsiu priverstas tyliai pripažinti, kad klydau, nes jos patinka ir man.

Mano mastymas praranda prasme, kai tegaliu pasidalinti juo su gatvėje netyčia sutiktu ežiuku, jis gal neblogas pašnekovas, jei ne baimė sukausčiusi jį taip, kad negali net pajudėti. Aš negaliu pamiršti, ką reiškia jausti, nes manyje stuksenantis aparačiukas man tai vis primena ir atrodo, kad ir kas benutiktų, aš vistiek turėsiu jausti. Nors šiuo metu norėčiau nuo to pabėgti, bet negaliu, nes mano jausmai smaugia mane taip, kaip smaugė jau labai senai.  Tik nostalgiškos dainos ir pragaišties laukimas, padeda ištverti tai, kas pastaruoju metu vyksta manyje.

Balsas..... Tai viskas kas man liko, tai viskas, kas neleidžia man susitikti akis į akį su beprotybe. O kas galėjo žinoti, kad tai bus taip sunku.

Mano kambaryje beliko keturios sienos, viena kėdė, viena dvigulė lovą su patalynės komplektu dviems, niekad nebuves įjungtas televizorius praeito dešimtmetčio skaitmeninė magnetola, keturios knygos, kurias vargu ar kada perskaitysiu... Dvi mažos spintelės, viena mano lovos pusėje, kita tusčioje pusėje, veidrodis, kurio grėčiausiai taip ir neprisiversiu pakabinti. Sena skrynią, kurią buvau atvėres vos keletą kartų ir jei atvirai neturiu žalio supratimo, kas joje..... Šie daiktai, tai viskas su kuo aš gyvenu, gyvenu nuo šiandienos 02.43h.... MANO KAMBARYJE NEBELIKO TAVĘS. Tusčia lovos pusė begalo gazdiną ir kai nubudus naktį aš vis pačiupinėju ar tu jau atėjus miegoti, šį kartą aš taves neradau, neradau pirmą kartą per pastaruosius 2 ar tai 2,5metų. Nerasiu ateinančius 3mėnesius..... Tavo raaudonas telefonas ir nesuvalgytas paskutinis marcipaninis saldainis, ant jų stalo valgomajame verčia manę staiga nusukti akis, nuo tų kurie mane pasitinka, keistais žvilgsniais.... Tie žvilgsniai klausią, kaip aš jaučiuosi, bet ką aš galiu jiems pasakyti? Nieko. Man ir nesvarbu, kaip jaučiuosi aš, man kurkas svarbiau, kaip jautiesi tu..... Visas egoizmas palieka mano kūną, lėtai, lyg alkoholis tūnojes manyję tūkstantį dienų, sukeldamas man nežmoniškas apstinecijos kančias. Nes kas antra mano mintis statistiškai seką, apie tavę.

Mylėti savę, maistą, pomėgius, aplinką ir visą kitą, ne tas pats kai nėra tavęs. Nes kai nėra tavęs, aš privalau mylėti tik tavę. Aš privalau užkoncervuoti paskutinį tavo žvilgsnį, bučinį, atokvėpį, paskutinė labanakt ir labas rytas. Aš privalau, padėti visa tai auksčiau visko ir apsišarvuoti geležine kantrybe. IR DIEVA KOKS AŠ SILPNAS. Paskutinė diskusija, apie realigija po vandens dangumi, paskutiniai žinksniai žengti kartu. Niekas negali dabar iš manes to atimti, net gi tu pati negali to padaryti. O aš klydau, klydau net manydamas, kad klystu. Aš klydau daug, dažnai. Bet kiekviena mano klaida, buvo padaryta, tau, dėl tavęs. Apskritai, šiandien manau, kad daugiau dėl ko klysti aš ir neturėjau, kad  daugiau nieko neturėjau. Tu mano galvoje, širdyje mintyse, kambaryje, automobilyje.... Tu visur, ir aš imu baimintis, kad kraustausi išproto, kas kart pravirkes, suvokias, kad ne, taves nėra apačioje ir ne, tu tuoj tuoj nepareisi, pavedžiojisi ne savo keturkojį augintinį.

Berniukas, kuris niekada neverkė ėmė ir palūžo, jis pravirko 02,43h ir raudojo kaip maža mergaitė gera pusvlandį, tada užmigo.... Pabudes jis verkė toliau, nes nebesuprato kas tai per keistas jausmas, jis per senai nejautė tokių jausmų.... Viskas ką jis jautė pastaruoju metu tai pilnatvė ir bum, staiga iš kažkur atsiradusi tuštumą jame, staiga jam priminė kaip viskas laikiną ir kiek daug jis galėjo padaryti kitaip.... Ne, ne tam kad taavęs neprarastų, o tam, kad galėtų drąsiai pasakyti, aš nebegalėjau matyti jos laimingesnės nei mačiau, nes tai ne mano galioje.

Padovanok man savo blagstieną ir aš padovanosiu tau savo pavargusią sielą.