Ryto saulei palietus mano veidą, pramerkiu akis. Lėtai, sklaidosi sapnas. Tamsa, pasitraukia iš sąmonės paviršiaus ir lėtai, palikdama pėdsaką mano pasaulyje, slenka atgal į pasąmonę. Ten kur jai ir vieta. Aš žinau ir ji žino, kad šito raundo jai laimėti nepavyko. Pamokas reikia vertinti, net jei mokytojas yra skausmas. Gal būt tokias pamokas reikia vertinti labiausiai, nes kas kart jas išmokus, tampama stipresniu. Gyvenimas grūdina. Kas mes būtume be tamsos. Ar tai kas šviesa mes sužinome ne tamsos dėka? Ar žiūrėdami į mėlyną dangų gegužį suprantame, kad jei ne tamsa virš šio dangaus tai nebūtų į ką ir žiūrėti. Žmonės linkę bijoti to ko nepažįsta, bet deja, tamsos pažinti neįmanoma. Ta minute, kai patiki, kad gali susidraugauti su tamsa, esi ne daugiau kaip kvailys. Su ja neįmanoma susidraugauti. Tamsą reikia gerbti, reikia jos bijoti ir nevaidinti, kad žinome iš kur ji. Ji yra ir tai viskas, ką mums reikia žinoti. Bandydamas suprasti savo tamsą praleidau daugybę gražių akimirkų būti, praleidau daugybę akimirkų mylėti ir dar daugiau akimirkų šypsotis. Dabar man ima atrodyti, kad tamsa tai dovana. Ji dovanodama mums pagarbią baimę sukuria mums ir gyvenimo džiaugsmą bei grožį. Juk pati gyvybė, net ir turėdama tamsos sėkla yra šviesa. Be tamsos, mes neturėtume galimybės pažinti šį pasaulį ir šią galimybę turime be galo vertinti bei branginti.

Vaduojuosi iš savo noro suprasti tamsą ir jaučiu, kaip našta nuo mano pečių krenta, gramais, kilogramais, tonomis. Mes turime neregėta galią savo gyvenimus paversti labai sunkiais, bet taip pat, turime ir neregėta galią, kada panorėję visą šią našta nusimesti. Svarbu tik nevaidinti dievų, nesureikšminti savo vaidmens ir atvira širdimi priimti. Manydami, kad mes esame savo gyvenimo vadeliotojai taip išauginame savo reikšmę patys sau, kad bet koks mus kvestionuojantis dalykas ima versti mus nelaimingais. KAIP TU DRĮSTI? Šaukiame, kai kažkas pasakoja mums kokie neteisūs esame vienu ar kitu klausimu, tačiau tiesa tokia, kad niekas šiame pasaulyje nėra teisus, bet kartu niekas nėra ir neteisus. Vienintelė čia esanti tiesa, kad jokios tiesos nėra.

Gyvenimas lėtai sruvena visomis įmanomomis kryptimis. Paprastas pilkas pievos akmuo yra nemažiau gyvas nei saulės atokaitoje bėgiojantys vaikai, skirtumas tik forma, kuria gyvybė skinasi kelią. Formų žaismas yra kažkas nepaprasto mus supančiame vandenyne. Mes kaip žuvys žiopčiojame vienas kitam daugybe skirtingų kalbų, žodžių, mimikų ir gestų. Bet visi esame viena ir ta pati visomis kryptimis sruvenanti gyvybė. Ar mes pamiršome kaip būti? Ar pamiršome kaip dėkoti? Kaip vertinti?

Kartais man būna skaudu, žvelgiant į toliuose ošiančius medžius. Skaudu, kad taip nutolome nuo mus supančio pasaulio ir nuo pačių savęs. Taip paskendome savo būties kontrolės iliuzijose jog pamiršome, kas išties esame giliai giliai savyje.

 

IŠ TAMSOS Į TAMSĄ.

 

Beldžiasi, lėtai ir dusliai. Bijau atidaryti, sustingstu, klausausi ar žingsniai nutols nuo mano durų. Beldžiasi dusliau, bet stipriau.....Tamsa, jaučiu ją kažkur paribiuose sielos, jaučiu, kaip lėtai ji kerojasi tarsi vijoklis aplink mano sielą, vis bandydama užeiti. Aš sustingęs, ieškau pabėgimo į tobulai suvaidintą meilę, į tobulą gyvenimą ir tobulą save. Bet mintis nepalieka Manes ramybėje. Kas aš būčiau be šios tamsos? Ar tai aš? Ar tik trupiniai tų laimės akimirkų kurios taip retai lankė?

O mano Siela, aš jau nebežinau, kaip tave puoselėti, kad tu norėtum žydėti. Kartais ima atrodyti, kad kiekvienas ruduo nuplauna viską, ką taip ilgai bandau tau pastatyti. Ar tau reikia aukos? Aukoju tau. Aukoju tau viską. Aukoju tau savo kūną, kuriu jį vėl ir vėl iš naujo tam, kad jis būtų paaukotas. Papuošiu jį narcizais, mano mėgstamiausiomis gėlėmis. Papuošiu jį saulės spinduliais ir tavo taip mėgstamu rausvu dangumi rugpjūtį. Paauksuoju jį tau aukso dulkėmis ir tikromis, neišgalvotomis, šypsenomis. Akių šypsenomis. Ir štai, tu ateini pasiimti savo aukos. Lėtai per gerkle leidžiasi dūmas po dūmo. Akys nejučiomis žvejoja debesis bandydamos, man parodyti, kad viskas čia netikra. VĖL NETIKRA.

O Siela, tau nebe pakanka kūno aukos. Tu nori didžiausios aukos, kad man atleistum. Aš nuolankus tavo tarnas. Aukoju tau jausmus, aukoju tau laimę, aukoju tau džiaugsmą, aukoju tau visus pirmus ir paskutinius kartus taip versdamas save ciniku. Visas pasaulis man nieko nebereiškia, dėl tavęs aš prarandu ryšį su šiuo pasauliu, kad tik mes būtume drauge. Bet tu sugeri viską iš Manes palikdama tik ta begaline tuštumą. Tuštuma, didelė vertybė rytų filosofijoje, nes tik tuštuma sugeba tobulai atspindėti mus supantį pasaulį. Be filtrų, tokį koks jis yra. Nusvirusiomis rankomis imuosi darbo iš naujo ir piešiu tavo mėgstamiausiomis spalvomis tuštumoje paveikslus, kurie kartais taip mane užvaldo jog patikiu, kad jau šį kartą nebereikės jų paaukoti. Bet tu vėl reikalauji aukos. Nebeturiu kur trauktis.

Beldžiasi, tamsa beldžiasi su pirmais rugsėjo vėjo gūsiais. Ir staiga buvęs toks tikras savimi, pasauliu aš vėl abejoju. Abejoju, ar galiu būti kažkuo, kuo nesu. Nebežinau, net kaip būti tuo kas esu. Pasaulio regimybė užtemsta ir viskas kas lieka, tai šis jausmas. Jausmas persmelkiantis mane šalčiu, kaip šalta lapkričio dieną į kaulus besibraunantis ledinis vėjas. Klausimai, kyla ir kyla. Bet jau senai pasidaviau ieškoti į juos atsakymų. Gal aš per menkas suprasti. Gal aš per kvailas suprasti kodėl tu vis nori Aukos. Ar aš kažkaip tave nuskriaudžiau? Ar aš kažkada neleidau tau gyventi taip pat, kaip tu dabar neleidi man?

Nebenoriu su tavimi kovoti, nebegaliu daugiau to daryti. Aš aukoju tau šį gyvenimą, visą. Pasiimk viską nepalikdama man nieko. Kad bent vienas iš mūsų būtų laimingas.