Kaip visada sėduosi čia apimtas neigiamų emocijų gausos. Vis dažniau man atrodo, kad klystu, klystu visur tiek savo buitiniame gyvenime, tiek klystu klaidose. Nejautra, kuria užsiauginau per ilga laiko tarpą, neleidžia man liūdėti, depresuoti. Bet ji taip pat turi trūkumą, ji verčia manę pykti. Ir po velnių aš pykstu.
Pirmiausiai pyktis ant savęs, dažnai pasirodantis reiškinys, žudanti jo galia ta, kad niekada nežinau nė už ką, nė iš kur. Jis išlenda, pačiose netikėčiausiose gyvenimo situacijose.
Tampu paranoidine asmenybe, man vis dažniau atrodo, kad visi nori mane apgauti, prigauti, įskaudinti, sužaloti iš vidaus. Viso to pasėkmė, vis dažniau įsijungiantis pochuizmas ir dar didesnė nejautra aplinkiniam pasauliui.

Jaučiu, kaip jūs imate pavargti nuo manęs, na ir tebūnie, nes jūs man reikalingi tiek pat, kiek šuniui penkta koja, gal tai kiek drąstiški žodžiai, bet jie teisingi. Jie turi būti teisingi.

Imu po truputėlį griauti savo svajonių pasaulėlį. Į realybe stengiuosi gryžti kiek įmanydamas dažniau. Ambicijos yra labai didelės, bet ar pasiekiamos parodys tik laikas.....

- eik pasiduok su savo kadrais. ( Iš asmeninių, nemeilės arcgyvų) Verčia susimastyti, kad kažkur jau padaryta klaida. O ar verta ją taisyti, aš tikrai nebežinau. Nes vėl ruduo ir mane vėl visa tai erzina, vargina ir verčia pykti.

Antra pykčio stadija, pyktis meilės obijektui.
Čia tai pogi pasireiškia, mano paranoidinis sidromas. Jaučiu, kad gali mane sužeisti ir stengiuosi kiek įmanydamas, užkirsti tam kelią. Tu manai, kad erzinies, o aš manau, kad su tokiais pasierzinimais tu galėtum mane įskaudinti, todėl skauda pačiai. Nes kaip jau senai aišku, pajutes grėsme aš ginuosi. "Nesičiustinsiu, nes neatvarys vienas kadras" BLET. Nužudė, nx, aš kas, tavo geriausia draugė? ar tavo vaikinas kuriam tu pasakojiesi, apie savo kadrus prieš kuriuos nori atrodyti gražiai. Žudikė krč.
Kažkur pasamonėje, instinktyviai kartais noriu, kad paslystum, nežinau kodėl. Gal vien tam, kad galėčiau sulyginti tave su žeme išreikšdamas savo nepasitenkinimą.

O sunkiausia, manyti, kad tau meluoja, bet nežinoti ar tikrai. Sunku tokiose situacijose primti racionalius sprendimus, sunku matyti tikrajį pasaulį. Ir dar, tiesiogiai apsunkina mano nora gryžti į realybę, nes kai taip būna vėl neriu į savo svajonių pasaulį. O tai suvokiant ir ateina suvokimas, kad gali drąsiai manimi manipuliuoti. Vėl baimė, vėl paranoidinis pabudimas. O kas jai visa tai pagrysta? Iškeltas sau filosofinis klausimas. Tada ramiai su cz rankose, permeti viską, visus melus, sms slėpimus ir t.t Ir sudvejoji dar labiau.... Ir vėl apima pyktis, pyktis ant savęs, kaip aš sugebu atsidurti tokiose situacijose, tokiuose dvejojimuose. Tai veda mane iš proto, laiko klausimas, kada išves.

Jaučiuosi freakas, ką tik supratau, kad man daug lengviau gyventi kai manęs nesiilgi, kai ant manęs pyksta. nes tada aš tiesiog atsiriboju, nuo visko. Tavęs, savęs ir visko visko aplink. Šiandien kalbėjau su protingais žmonėmis, diskutavome apie meilės iskiriamus dopomino kiekius, apie smegenų žievės susilpnėjima tuo metu ir daug neracionalių veikmų. "Negalima mylėti tikintis, pakeisti parnterį, nes to niekada nebus" visada tai žinojau, bet kažkaip privertė susimastyti, kad vis dažniau netinku koks esu. Vis dažniau girdžiu priekaištų ir tokių žodelių kaip "Kiaulė,Šlyktynė,Debilas ir t.t" Ar skaudu? Ne, bet rėžiasi į pasamonią, o ten viskas palieka sava atspaudą pasirodo. Todėl matyt kartais net pats nežinodamas už ką supykstu, įžeidžiu, ar įskaudinu.

Jei visi žmonės žinotų viską apie save ir apie mumyse vykstančias chemines reakcijas, hormonų audras, būtų išvengta milijonai bereikalingų ginčų. "Brangioji suprask, kad manyje tiesiog padaugėjo fizeterapino kiekis, dėl to pasielgiau taip. -Taip brangusis suprantu" Ir tuo užsibaigtų 90procentų barnių. perfect world žodžiu.

Vis dažniau pagaunu save liūdintį ketvirtadieniais, nors visa savaite trokštu gryžti namo, ten gryžias suprantu, kad niekas nepasikeitė, viskas taip pat. Manau pavargau. Išvargino visa ta meilės pilna vasara, išvarginau ir pats save. Pavargau nuo įtarinėjimų " Kodėl tau reikia sukti į kairę" ir atrodo esu negirdimas kai sakau, kad nereikia. Viskas gražu, kai žvelgi vienu kampu, bet kai žiūri kitu viskas keista. Vis dažniau vėl imu galvoti, kad tau dar bėgt lėkt skriet, o aš tiesiog pasenau anksčiau laiko. Tipinis vyras, su alum prie tv, sūnus zujantis ratais aplink ir t.t vis dažniau apie tai galvoju. Tarp kitko, nesenai skaičiau, kad vyrai imantys anksti galvoti apie vaikus, jauni miršta. Tai kažkas panašaus į intuicija, jie siekia patenkinti biologinį poreikį palikti kažka po savęs. Jei atvirai, šiek tiek gazdina tokia literatūra.

Nukrypau, bet deja pats nežinau nuo ko. Skirtingų pasaulių skirtingi kvapai, naktimis uostau nuostabiausias geles, o dienomis esu pasmerktas gyventi su smarve, nes pūnu iš vidaus. Žinau, kad prarasiu viską, ir atrodo nedarau nieko, kad kažką išsaugočiau. Nežinau kodėl taip yra, bet kovoti su pačiu savimi man atrodo sunkiausia užduotis, gal net neyveikiama. Valios štai ko man trūksta, bet turiu valią nuleisti rankas, nusišypsoti gatvėje sutiktai moteriai, patogiai įsitaisyti. Grėčiausiai ėmiau nemylėti savęs. Atleidžiu pats sau. Amen.

Ruduo, su griausmu vėl atėjo širdin, Pasimetimas vedantis mane iš proto ir nerimas, laukimas. Norisi staugti kai visa tai vėl ir vėl persipina manyje, vėl liūdnos dainos ir ta pati monotoniška rutina. Nejau toks sušiktas žmogus esu, kad esu privesrstas taip gyventi, nesijaučiu dėkingas niekam ir už nieka, nesijaučiu laimingas darydamas tai ką darau ir viskam stoti į savas vėžias manau, kad prireiks nemažai laiko.

Gėda pačiam prieš savę, kad taip verkšlenu.