Ruduo, su griausmu vėl atėjo širdin, Pasimetimas vedantis mane iš proto ir nerimas, laukimas. Norisi staugti kai visa tai vėl ir vėl persipina manyje, vėl liūdnos dainos ir ta pati monotoniška rutina. Nejau toks sušiktas žmogus esu, kad esu privesrstas taip gyventi, nesijaučiu dėkingas niekam ir už nieka, nesijaučiu laimingas darydamas tai ką darau ir viskam stoti į savas vėžias manau, kad prireiks nemažai laiko.

Gėda pačiam prieš savę, kad taip verkšlenu.