Kaip visada sėduosi čia apimtas neigiamų emocijų gausos. Vis dažniau man atrodo, kad klystu, klystu visur tiek savo buitiniame gyvenime, tiek klystu klaidose. Nejautra, kuria užsiauginau per ilga laiko tarpą, neleidžia man liūdėti, depresuoti. Bet ji taip pat turi trūkumą, ji verčia manę pykti. Ir po velnių aš pykstu.
Pirmiausiai pyktis ant savęs, dažnai pasirodantis reiškinys, žudanti jo galia ta, kad niekada nežinau nė už ką, nė iš kur. Jis išlenda, pačiose netikėčiausiose gyvenimo situacijose.
Tampu paranoidine asmenybe, man vis dažniau atrodo, kad visi nori mane apgauti, prigauti, įskaudinti, sužaloti iš vidaus. Viso to pasėkmė, vis dažniau įsijungiantis pochuizmas ir dar didesnė nejautra aplinkiniam pasauliui.

Jaučiu, kaip jūs imate pavargti nuo manęs, na ir tebūnie, nes jūs man reikalingi tiek pat, kiek šuniui penkta koja, gal tai kiek drąstiški žodžiai, bet jie teisingi. Jie turi būti teisingi.

Imu po truputėlį griauti savo svajonių pasaulėlį. Į realybe stengiuosi gryžti kiek įmanydamas dažniau. Ambicijos yra labai didelės, bet ar pasiekiamos parodys tik laikas.....

- eik pasiduok su savo kadrais. ( Iš asmeninių, nemeilės arcgyvų) Verčia susimastyti, kad kažkur jau padaryta klaida. O ar verta ją taisyti, aš tikrai nebežinau. Nes vėl ruduo ir mane vėl visa tai erzina, vargina ir verčia pykti.

Antra pykčio stadija, pyktis meilės obijektui.
Čia tai pogi pasireiškia, mano paranoidinis sidromas. Jaučiu, kad gali mane sužeisti ir stengiuosi kiek įmanydamas, užkirsti tam kelią. Tu manai, kad erzinies, o aš manau, kad su tokiais pasierzinimais tu galėtum mane įskaudinti, todėl skauda pačiai. Nes kaip jau senai aišku, pajutes grėsme aš ginuosi. "Nesičiustinsiu, nes neatvarys vienas kadras" BLET. Nužudė, nx, aš kas, tavo geriausia draugė? ar tavo vaikinas kuriam tu pasakojiesi, apie savo kadrus prieš kuriuos nori atrodyti gražiai. Žudikė krč.
Kažkur pasamonėje, instinktyviai kartais noriu, kad paslystum, nežinau kodėl. Gal vien tam, kad galėčiau sulyginti tave su žeme išreikšdamas savo nepasitenkinimą.

O sunkiausia, manyti, kad tau meluoja, bet nežinoti ar tikrai. Sunku tokiose situacijose primti racionalius sprendimus, sunku matyti tikrajį pasaulį. Ir dar, tiesiogiai apsunkina mano nora gryžti į realybę, nes kai taip būna vėl neriu į savo svajonių pasaulį. O tai suvokiant ir ateina suvokimas, kad gali drąsiai manimi manipuliuoti. Vėl baimė, vėl paranoidinis pabudimas. O kas jai visa tai pagrysta? Iškeltas sau filosofinis klausimas. Tada ramiai su cz rankose, permeti viską, visus melus, sms slėpimus ir t.t Ir sudvejoji dar labiau.... Ir vėl apima pyktis, pyktis ant savęs, kaip aš sugebu atsidurti tokiose situacijose, tokiuose dvejojimuose. Tai veda mane iš proto, laiko klausimas, kada išves.