Jaučiuosi freakas, ką tik supratau, kad man daug lengviau gyventi kai manęs nesiilgi, kai ant manęs pyksta. nes tada aš tiesiog atsiriboju, nuo visko. Tavęs, savęs ir visko visko aplink. Šiandien kalbėjau su protingais žmonėmis, diskutavome apie meilės iskiriamus dopomino kiekius, apie smegenų žievės susilpnėjima tuo metu ir daug neracionalių veikmų. "Negalima mylėti tikintis, pakeisti parnterį, nes to niekada nebus" visada tai žinojau, bet kažkaip privertė susimastyti, kad vis dažniau netinku koks esu. Vis dažniau girdžiu priekaištų ir tokių žodelių kaip "Kiaulė,Šlyktynė,Debilas ir t.t" Ar skaudu? Ne, bet rėžiasi į pasamonią, o ten viskas palieka sava atspaudą pasirodo. Todėl matyt kartais net pats nežinodamas už ką supykstu, įžeidžiu, ar įskaudinu.

Jei visi žmonės žinotų viską apie save ir apie mumyse vykstančias chemines reakcijas, hormonų audras, būtų išvengta milijonai bereikalingų ginčų. "Brangioji suprask, kad manyje tiesiog padaugėjo fizeterapino kiekis, dėl to pasielgiau taip. -Taip brangusis suprantu" Ir tuo užsibaigtų 90procentų barnių. perfect world žodžiu.

Vis dažniau pagaunu save liūdintį ketvirtadieniais, nors visa savaite trokštu gryžti namo, ten gryžias suprantu, kad niekas nepasikeitė, viskas taip pat. Manau pavargau. Išvargino visa ta meilės pilna vasara, išvarginau ir pats save. Pavargau nuo įtarinėjimų " Kodėl tau reikia sukti į kairę" ir atrodo esu negirdimas kai sakau, kad nereikia. Viskas gražu, kai žvelgi vienu kampu, bet kai žiūri kitu viskas keista. Vis dažniau vėl imu galvoti, kad tau dar bėgt lėkt skriet, o aš tiesiog pasenau anksčiau laiko. Tipinis vyras, su alum prie tv, sūnus zujantis ratais aplink ir t.t vis dažniau apie tai galvoju. Tarp kitko, nesenai skaičiau, kad vyrai imantys anksti galvoti apie vaikus, jauni miršta. Tai kažkas panašaus į intuicija, jie siekia patenkinti biologinį poreikį palikti kažka po savęs. Jei atvirai, šiek tiek gazdina tokia literatūra.

Nukrypau, bet deja pats nežinau nuo ko. Skirtingų pasaulių skirtingi kvapai, naktimis uostau nuostabiausias geles, o dienomis esu pasmerktas gyventi su smarve, nes pūnu iš vidaus. Žinau, kad prarasiu viską, ir atrodo nedarau nieko, kad kažką išsaugočiau. Nežinau kodėl taip yra, bet kovoti su pačiu savimi man atrodo sunkiausia užduotis, gal net neyveikiama. Valios štai ko man trūksta, bet turiu valią nuleisti rankas, nusišypsoti gatvėje sutiktai moteriai, patogiai įsitaisyti. Grėčiausiai ėmiau nemylėti savęs. Atleidžiu pats sau. Amen.