O kai imu galvoti, galvoti apie blogus dalykus, suprantu, kad yra tikras šūdas dėl to jog esu laimingas, laimingas tylėdamas, laimingas būdamas pagiežingas ir ironiškas, laimingas net tada, kai tu nesupranti, ar nenori suprasti. Mano laimė, tavo skausmas, tavo skausmas mano laimė. Keista būtybe jaučiuosi apie tai galvodamas, bet pastaruoju metu, man ima taip atrodyti, per ilgai ar per trumpai vis keliu sau klausimą, per jauni ar per seni, mes žaisti tokiu žaidimus, o gal tai jau nebežaidimai, gal tai jau galas. Kad ir kiek panašumų randame, kad ir kaip mylime, vis dažniau nekenčiame, už trūkumus. O tai jau ne laimė, tai jau panieka.
Mano kišeniniai dievukai, vis dažniau pasakoja, kad turėčiau būti svarbus, kažkam, ko dar nesutikau. Filmai man rodo, kaip sutikus savo gyvenimo meilę sustoją laikas, o tu man nerodai nieko. Tu tik sugebi man išlementi "AŠ DABAR NENORIU SU TAVIM KALBĖTIS" Ir taip diena iš dienos, mėnesis po mėnesio mes apgaudinėjame save. Nemanau, kad dar liko ko laukti, nemanau, kad reiktų tikėtis mūsų bendrų vaikų, namų ar ateities. Nes pastarosios dienos, manau mums parodė, kaip mums sunku gyventi kartu.
Nesuderinami dalykai dedasi mano galvoje. Ir žmonės smerkiantys mane tik vis labiau džiugina. Apskritai, imu darytis linkęs į proto ieškojimus, šiknoje. Nes galvoje, jį rasti pavyksta vis rečiau.

Kas jai aš nužudyčiau mūsų meilę, tiesiog čia, namuose, kur nėra nieko, kur niekada nieko ir nebuvo, tik kas rytą kita tu ir kas vakarą tas pats aš. Nežinau, kiek šūdo manyje susikaupė, pastarosiomis dienomis, bet kažkas rašant šitą beprasmybę verčią manę ašaroti, Bandant, suvokti, kodėl toks laimės kūdikis kaip aš turėtų ašaroti, kažkodėl užčiuopiu, depresijos užuomazgas. Gal todėl, kad aš įkalintas, įkalintas tavo ir tų kuriuos vadinu šeima gyvenimuose. O taip norėtųsi viską metus pabėgti. Bet ne, tam irgi reikia būti stipriu.

Aš neskaudinsiu nieko, nes noriu pamatyti, kada gi pagaliau išdrįsit skaudinti manę, nes kol kas atrodo, kad tik pats vienas galiu sau padaryti kažką blogo, o manę supanti liaudis, bijo manęs. Parodysiu jums koks esu silpnas vien tam, kad galėtumėt man įkasti nes pavargau būti tuo kuo nesu. Pavargau, kas ryt nubudes užsidėti naują veidą ir apgaudinėti visus, koks kietuolis prieš jus stovi. Nes kietumo dienos baigėsi, tenoriu nebūti laimingas dėl kitų nelaimių ir pats kentėti. Trokštu rašyti saciopatinius romanus ir dulkinti pigias kekšes iš Brazilijos. Nes jūs niekada nesuprasit, ką jaučia žmogus, gimes prieš savo valią.

Daugiau nebeieškosiu logikos, nes jos nėra ten kur sugebu ją surasti. Daugiau nebesišypsosiu gatvėje sutiktai žaviai merginai ir nedainuosiu dainų apie nelaimingą meilę. Nes visa tai tiesiog neturi jokios reikšmės mūsų menkuose gyvenimuose.

Laisvė - tai socialinis žmogaus aktyvumas, visuomenėje kur laimės matas nėra pinigai.......... Gelbėkitės kol galite bedieviai, nes Nojaus arkoje mums vietos tikrai neatsiras.