Miegas po truputį ima spengti mano ausyse, galvoje, akyse, rankose ir net kojose. Bemieges naktys, priklyde sapnai, viskas daug daug kartų ratu. Ir vis mažiau prasmės ten, vis daugiau jos čia, ten iš kur nesugebu ištrūkti, ten kur gatvės nusidažiusios juodai baltais akvareliniais dažais, kur pasaulis kupinas vien skausmo ir ant stalo tebevėsta senai išgertos arbatos puodelis.
Dangus sako, kad šianakt lijo meteoritais, o aš visiškai pamiršes savo džiaugsmus, sėdėjau su senai pamirštu žmogumi, baltu džemperiu, lauke ir net nepasivarginau užversti galvos į dangų, ten kur ilsisi mano žvaigždūnai, kažkada taip sėdėja su manim, su cigaretėmis ir beabėjo su savimi.

Vėl sužadintos pabėgimo svajonės, viska mesti ir bėgti, nesvarbu kur, svarbu, kad tai būtų nauja ir tai matant apimtų euforija, kokia apima pakilus iš lovos po sunkios traumos ar ligos, kai pašalinių akys patampa juodos iš džiaugsmo ir mes tyliai savimi didžiuojamės.

Ne, tai ne apie mane, ne apie tave, tai paprasčiausiai apie mus, ir aš tenoriu suprasti, kaip pakeisti pasaulį nepakeičiant tavęs ar savęs. Tik noriu sėdėti savo vyšninia taboka kvepenčiame balkone ir stebėti visus tuos liūliuojančius medžius.

Kartais viskas keičiasi, šiandien eilė man.