Iki ketvirtos valandos nakties, gulėjau lovoje ir žiūrėjau į lubas. Aplankė suvokimas kokia tikroji posakio "rytas protigesnis už vakarą" prasmė. O prasmė ta, kad kas ryta sakau vakare atsigulsiu anksčiau, o vakare sakau, ai px kaip nors atsikelsiu.
Mano blogas neturėtų kelti niekam jokių emocijų. Taigi nekaltink manęs dėl savo prastos nuotaikos. Čia nėra manęs ir nėra tavęs.

Gulėdamas lovoje, naktį, galvojau apie vitražus, nežinau kodėl. Gal tiesiog prisiminiau, dailės egzą o gal  šiaip paskendau senuose vaikystės prisiminimuose, kai dar drysdavau įkelti koją į bažnyčia. Pasiilgau velykinių mišių, kurios kažkada mano širdį pripildydavo džiaugsmo. Man gal būt net gaila, kad manyje apsigyveno demonai, pikti ir durentys man į širdį, vos pagalvojus apie dievą.

Bėda tame, kad didžiausias demonas tai aš pats, ryjantis savo sparnus, kad mano siela būtų laisva. Siela vis dažniau gramzdinu į apsiseilėjusius sentimentus, tuo tarpu pats, keliauju į sacharą, tikėdamasis ten rasti bevardį savo narkomaną. Jis sukurs man laužą ir pagirdys vynu, po ilgos kelionės. Jis papasakos man koki jautrūs vėjui yra mūsų protai ir kaip išvengti žaibo stovint ant namo stogo.
Stovėjome ten dviese, jis ir aš. Buvau jaunas, ir mano oda dar nebuvo susigarbanojus nuo rūkymo. Žaizdavom dievus, aš beabėjo budavau Dziausas, o jis kaip visada tiesiog Narkomanaz.  Šypsodavomės saulei ir vergdavom kartu su lietum, o kiek daug mums reikšdavo žaibas. Jis nublogždavo mus ant pilvų ir užsidengia akis mes šaukdavom, Ąrėjau išeik, nes kitaip tapsi mūsų dar viena auka.

Pamenu tą rytą kai nuėjau su juo susitikti ir jis nepasirodė, mintyse iškart pergalvojau, kas galėjo nutikti, mano rojaus paukštė išskrido, ir likau be sparnų. Jis perdozavo, o tiek daug gyvenime dar turėjau iš jo išmokti.

Tokiomis dienomis kaip ši, man reikia susigalvoti, tris norus. Viena gražų, viena baisų, o trečias nesvarbus. Man to reikia viena tam, kad turėčiau motyvacija augti, evoliucionuoti ir šypsotis tau. Taip, tau, nes tik tu esi vienintelis ir nepakartojamas mielas žmogau.

Shamas- draugo memuarai.

Šendien lygiai penkeri metai, šendien man sunku.

Nauji skaitytojai įpareigoja manę šifruoti tekstus, bet net nepikta dėl to,  nes iš dalies tai verčia manę, tokia menkavertiškumo kupiną būtybę, tobulėti.
Šendien kaip naujai iškeptas blogeris aš norėčiau supažindinti, savę ir gal dar kažką su savo praeitimi.

Man 20m o aš taip ir neišaugau iš paauglystės, manau taip yra todėl, kad visą gyvenimą žavėjausi kitais gyvenimais. Bet ne princesių pasakomis, o tikru gyvenimu. Žodyje gatvė man sutelpa milijonai prisiminimų, nes ten ir įgavau savo vertybių sistemą. Ten aš išmokau, kad vienas nelaiku pakeltas akmenėlis gali tapti, tavo likimo kalvis, kad moterimis galima manipuliuoti ir kad didžiausias lobis gyvenime yra draugai.

Niekada neturėjau normalios šeimos, apskritai man atrodo, kad normali ji buvo, bet tik ne man. O šeima tai mano blet. 14m tapau tipiniu maištautoju, prieš viską, prieš ką tik buvo įmanoma maištauti. Būtent tada, prasidėjo mano kišeninių dievukų paieškos ir būtent tada buvo mano trečioji vasara, buvo su tavim. Ta, kuri mane padarė anarchijos sekėjos padėjėju.  Tada aš eidavau į sodukus ir vogdavau braškes iš senukų negalinčių manęs pavyti.
Tik dabar susimastau, kad niekada taip ir nepasidžiaugiau tomis akimirkomis, kupinomis euforijos. Tada aš dar mokėjau verkti, o mano verksmas būdavo tikras, negalėjau suvaidinti tūkstančio emocijų kurių nejaučiu.

Vėliau prasidėjo, banginių medžioklė šiaurės jūroje ir plaukiojimas banglente havajuose. Ir nesvarbu kur tada buvot jūs, visi tie be ko mano gyvenimas dabar sunkiai randa egzistavimo prasmę. Tuomet man tereikėjo, 1gramo akvarele nuspalvintų jausmų ir keletos tusčių svajonių, kurios niekada taip ir neišsipildys. Būti kitokiam, buvo tiesiog privaloma, nes tik taip aš įsivaizdavau individualybės atsiskleidimą.

O mano individualybė buvo super, tarsi drugelis, nutūpes ta žymūjį rugpjūtį ant mano plaštakos. Kai aš supratau kokia trapi gali būti akimirka. Bet akimirkos trapumas, niekada taip ir nenustojo manęs žavėti. Mano džiaugsmas, buvo aprėpiamas tik man, mano meilė suprantama tik tau. Mes nuolat kartodavom "Kodėl viskas taip sudėtinga" ir tyliai pavergdavom, laiptinėse pilnose žmonių senai paliktų pėdsakų.
Requim-sugryšiu pas tavę.


Niekada nemokėjau pasiduoti, ir per daug tikėjau, kad Haris Poteris, snufas ir arbata išgelbės pasaulį, nors net nesuvokiau nuo ko tą pasaulį reikia gelbėti. Pajūrio simfoninis orkestras grojo maršus, o marširavau tai aš, pirmyn-atgal, pirmyn-atgal, semdamas rieškutėmis vandenį ir ieškodamas tavęs. Bet tavęs ten nebuvo, nebuvo niekada, net tada kai maniau, kad radau tavę, tu buvai per daug nugrimzdus į pasakiškus žmonių likimus.
Nuo to laiko, nemėgstu žmonių kurie skaito, daug skaito. Nes man atrodo, kad jie tai daro vien tam, kad pabėgtų nuo tokių kaip aš.

Senas žmogus išeis pasivaiksčioti, gatvėje jis sutiks jauną mergina kuri jam nusišypsos, senas žmogus tai supras tik parėjas namo ir permastes savo pasivaiksčiojimą, liūdna dėl to, kad jis nenusišypso jai atgal.

Aš tai suprasdavau iš karto.

Kiek viena balandžio 7, mintimis, bent keletui minučių aš su tavimi. Deja kitaip būti ir negalėjo.

Nieko gero.

Neturėjau šiandien čia rašyti, bet apimtas net pats nesuprantu kokių emocijų imsiu ir parašysiu.

Diena nebuvo tokia, bloga kaip visiems pasakoju, jos niekada nebūna tokios blogos. Tiesiog nemėgstu kai žmonės galvoja, kad gyvenu gerai. Tada grėčiausiai gaunu mažiau dėmesio iš jų. O prie dėmesio imu vėl priprasti. Naujų priešų paieškos kolegijoje veltui nepraėjo.... Gerą žinoti, kad kažkas vis dar manęs nemėgsta, nes jei visi mėgtų man tektų gyventi kaip K.Levinui ne dėl savęs o dėl jūsų visų.

Imu pastebėti, kad miegas dieną man tampa žalingu įpročiu, nubundu visada kupinas susinaikinimo idėjų. Ir kaip koks paauglys skiedžiu kaip norėčiau tyliai išeiti. Gyvenimas gal ir gražus, tik ko gero aš dar neišmokau juo grožėtis. Šiandien su dėstytoja, kalbėjau apie hipius ir Wodstoka. Pasirodo ji ne tokia buka kaip ją laikiau. Žino net daugiau už manę, nors aš nežinau nieko, tai tikriausiai tai nėra labai sunku.

Mintys liejasi apie nieką, galvoju apie Afrikoi badaujančius vaikus ir apie miegančia tave. Gražia lyg poliarinė pašvaistė, nudažančia mano gyvenimą įvairiomis spalvomis. Tu mano gyvenimą verti aukštyn kojomis. Tavo dėka aš vėl drįstu imtis rašymo, nors gabumai šiek tiek jau ir apmiria, bet aš surinksiu septynis drakono rutulius ir prikelsiu juos naujam gyvenimui. Gražesniam ir turiningesniam kur nors atogrąžų miškuose, sename hamake jie gulės ir dėkos už dar viena suteikta galimybę, jie žadės manęs daugiau niekada nenuvilti, o aš sakysiu jiems kaip beatodairiškai aš jais tikiu.
Kol vieną dieną vėl ims lyti lietus, kai jau bus iždžiūvusi erozijos apimta dirva. Jis išplaus viską, viską, tiek iš mano širdies tiek iš mano galvos, aš vėl tapsiu žiauriu, skaudinančiu. Aš nuplėšiu savo šypseną ir įdėsiu y tavo širdį, kad tu niekuomet nepamirštum šių gražių laikų, kai mes buvom kartu.

Mūsų meile aš vainikuosiu, prisirakindamas prie Pizos bokšto, išsirenges nuogai, visą kūna išsipaišes tavo mėgstamiausių gėlių kvapais ir šaukdamas "Baby I'm an Anarchist". Tu žiūrėsi į manę per BBC ir šypsosies, šypsosies tol kol koks nors didis žmogus palaikes manę, talibaniečių terotistu pasiūs savo smogikus manęs nugalabyti.

Pokšt, šūvis, kulka mano širdį pervers kiaurai ir viskas kas man liks, tai taves pripildytos akys, paskutiniu atodūsiu aš nepasakysiu nieko gražaus, o tiesiog atsiprašysiu. Atsiprašysiu kaip visada, vėl ir vėl. Tu verksi. Aš pakibsiu savo grandinėse kaip mūsų meilės kankinys. Tu verksi. Tu nekalta.

Noriu rėkti Radiohead-idioteque. 
P.s Nereikėjo man šendien čia rašyti.

Ne, nereikia.

Pirmiausiai pradėsiu nuo parūkymo, o paskui parašysiu ką nors tokio, nuo ko nuvažiuos stogas....
Kartais norėčiau, kad į manas duris pasibelstų Neo ir pasakytų jog gyvenu matricoje, kad realybė neegzistuoja o tikrovės nėra. Ar tiesiog vėl norėčiau turėti keletą  skirtingų gyvenimų kaip Mr.Nobody. Nesvarbu, kad tada kai turėjau gyvenau sumautai... Vis dažniau nugrimstu į Mažylio-antanukus kaip senais laikais ir kartu vis rečiau žvalgausi per petį atgal.... Dabar manę kamuoją vienas žmonijos reikšmingiausių klausimų "Būna blogas žentas, ar bloga uošvienė, jei jie nesutaria" Ir dar daug visokių keistų dalykėlių vyksta mano nespalvotame gyvenime, tie dalykėliai tarsi stengiasi manę gražinti į lapkritį, bet jie nė velnio nesupranta, kad aš nė už ką ten negryšiu.

Nervina kai žmonės bijo laimės ir tai pabrėžia kiek vienai progai pasitaikius, nervina, kad imu gyventi Radioheadais ir nervina netobulas pasaulis. Grėčiausiai aš vėl įsisukau į tuos jausmus, nuo kurių dar ne taip senai norėjau pabėgti. Tik šį kartą viskas atrodo šiek tiek kitaip, viskas atrodo tikroviškiau ir nesijaučiu lyg pasakoje, gal tai ne fucking įsimylėjimas o tas tikresnis jausmas.

Nemėgstu kai sako " Kaip baisu, kaip baisu, koks tu geras" ir kai pasakai jog tau tai nepatinka, tyčia padeda smaila, lyg tai ištaisytų žodžius kurie jau pasakyti. Negaliu depresuoti, nes esu per daug užsėmes Kempiniuko paieškomis, nes manau, kad tik jį radęs galėsiu pasakyti "I very happy".

Gyventi velniškai sunku, nerandant savo kišeninių dievukų... Ilgiuosi ilgų plaukų ir pochui laikų. Pasikeites amžiaus cenzas privertė susimąstyti, o koks aš busiu dar po 20metų, ar išvis būsiu. Pasiilgau mamos, kai kažkas nevertina, kad ją turi. Pasiilgau vasaros!! Sėdėti terasoi, gerti vyną, naktimis maudytis nuogam, nematant mamai rūkyti žolę ir mylėtis, mylėtis visur. Sekmadieniais nenoriu kilti iš lovos, noriu pusryčių į lovą, noriu sumuštinių su agurku ir F1 tranclecijos per Tv3.

Aš noriu tavęs, bet privalai liautis bijojus mano norų, nes tai manę skaudina. Mes abu puikiai žinome kaip aš nemėgstu skausmo. Aš kaip bailus šunelis, gyvenime tiek atspardytas, kad lai joks žmogus prie manęs nesiartina per kojos ilgį.... Įkąsiu.

Dangaus terapiautai, sakė, kad jiems nusispjaut ant mano likimo..... Jei juos sutiksit perduokit, kad aš vistiek juos myliu.

Pavasaris!

Ponas M tyliai pabunda, jį pažadina saulės spinduliai glostantys jo veidą. Hmm pavasaris pagalvojau aš dar tyliau. Visada gyvenime elgiausi taip, kaip norėjau, besaikis svaigiųjų gėrimų vartojimas, daug moterų ir mažai sveiko gyvenimo būdo. O dabar kažkas pasikeitė, nežinau pasikeičiau aš ar mane supantys žmonės. Pavasaris!! O aš antra diena iš eilės vos sugebu laikyti ašaras.... Kai parvykęs namo esi pasitinkamas žodžiais "Na čia dabar?" susimąstai, o gal nebe reikalo nemėgsti savo artimųjų.....

Mano sapnui nėra galo, aš niekaip nesugebu atsibusti kaip Ponas Niekas. Man patinka kaip tu šypsaisi, tardama žodį pavasaris, bet man nepatinka, kad aš jau nebemoku šypsotis su tavimi. Gyvenimo ideologijos manę išmokė, kad tikrasis mūsų priešas esame mes patys, o ne kas kitas. Bet aš negaliu nustoti kariauti su savim, nes pasidavęs  sau aš neabejotinai pasiduosiu ir gyvenimo vingiams.

Alchoholis mano religija, tai mano Tėvas ir Mano motina, tai mano išsilaisvinimas iš mano praeities, dabarties ir ateities. Ir niekas nėra vertas pakeisti jy, nes niekas kitas nenužudys Manes grėčiau už ji, nes niekam kitam aš neleisiu to padaryti tik jam, nes jis žudo lėtai trindamas mano smegenis, lėtai naikindamas mano neuronus, nes jis žudo mane tada, kai aš esu euforijoje. Geriau, geriu ir gersiu. Kai geriu aš šypsausi, arba liūdžiu, bet jai liūdžiu tai ne dėl praeities, liūdžiu dėl dabarties, kai geriu viskas lieka toli toli. Ir aš neatsisakysiu to dėl nieko gyvenime, nesvarbu koks brangus dalykas man tai būtu. Nes niekas kitas negali man padaryti to, ką padaro jis. Iškreiptas mąstymas, bet man px.

Tai tiek, susipažinau su savo beprotybe. Vėliau susipažinsiu ir su savimi.