Nauji skaitytojai įpareigoja manę šifruoti tekstus, bet net nepikta dėl to,  nes iš dalies tai verčia manę, tokia menkavertiškumo kupiną būtybę, tobulėti.
Šendien kaip naujai iškeptas blogeris aš norėčiau supažindinti, savę ir gal dar kažką su savo praeitimi.

Man 20m o aš taip ir neišaugau iš paauglystės, manau taip yra todėl, kad visą gyvenimą žavėjausi kitais gyvenimais. Bet ne princesių pasakomis, o tikru gyvenimu. Žodyje gatvė man sutelpa milijonai prisiminimų, nes ten ir įgavau savo vertybių sistemą. Ten aš išmokau, kad vienas nelaiku pakeltas akmenėlis gali tapti, tavo likimo kalvis, kad moterimis galima manipuliuoti ir kad didžiausias lobis gyvenime yra draugai.

Niekada neturėjau normalios šeimos, apskritai man atrodo, kad normali ji buvo, bet tik ne man. O šeima tai mano blet. 14m tapau tipiniu maištautoju, prieš viską, prieš ką tik buvo įmanoma maištauti. Būtent tada, prasidėjo mano kišeninių dievukų paieškos ir būtent tada buvo mano trečioji vasara, buvo su tavim. Ta, kuri mane padarė anarchijos sekėjos padėjėju.  Tada aš eidavau į sodukus ir vogdavau braškes iš senukų negalinčių manęs pavyti.
Tik dabar susimastau, kad niekada taip ir nepasidžiaugiau tomis akimirkomis, kupinomis euforijos. Tada aš dar mokėjau verkti, o mano verksmas būdavo tikras, negalėjau suvaidinti tūkstančio emocijų kurių nejaučiu.

Vėliau prasidėjo, banginių medžioklė šiaurės jūroje ir plaukiojimas banglente havajuose. Ir nesvarbu kur tada buvot jūs, visi tie be ko mano gyvenimas dabar sunkiai randa egzistavimo prasmę. Tuomet man tereikėjo, 1gramo akvarele nuspalvintų jausmų ir keletos tusčių svajonių, kurios niekada taip ir neišsipildys. Būti kitokiam, buvo tiesiog privaloma, nes tik taip aš įsivaizdavau individualybės atsiskleidimą.

O mano individualybė buvo super, tarsi drugelis, nutūpes ta žymūjį rugpjūtį ant mano plaštakos. Kai aš supratau kokia trapi gali būti akimirka. Bet akimirkos trapumas, niekada taip ir nenustojo manęs žavėti. Mano džiaugsmas, buvo aprėpiamas tik man, mano meilė suprantama tik tau. Mes nuolat kartodavom "Kodėl viskas taip sudėtinga" ir tyliai pavergdavom, laiptinėse pilnose žmonių senai paliktų pėdsakų.
Requim-sugryšiu pas tavę.


Niekada nemokėjau pasiduoti, ir per daug tikėjau, kad Haris Poteris, snufas ir arbata išgelbės pasaulį, nors net nesuvokiau nuo ko tą pasaulį reikia gelbėti. Pajūrio simfoninis orkestras grojo maršus, o marširavau tai aš, pirmyn-atgal, pirmyn-atgal, semdamas rieškutėmis vandenį ir ieškodamas tavęs. Bet tavęs ten nebuvo, nebuvo niekada, net tada kai maniau, kad radau tavę, tu buvai per daug nugrimzdus į pasakiškus žmonių likimus.
Nuo to laiko, nemėgstu žmonių kurie skaito, daug skaito. Nes man atrodo, kad jie tai daro vien tam, kad pabėgtų nuo tokių kaip aš.

Senas žmogus išeis pasivaiksčioti, gatvėje jis sutiks jauną mergina kuri jam nusišypsos, senas žmogus tai supras tik parėjas namo ir permastes savo pasivaiksčiojimą, liūdna dėl to, kad jis nenusišypso jai atgal.

Aš tai suprasdavau iš karto.

Kiek viena balandžio 7, mintimis, bent keletui minučių aš su tavimi. Deja kitaip būti ir negalėjo.