Neturėjau šiandien čia rašyti, bet apimtas net pats nesuprantu kokių emocijų imsiu ir parašysiu.
Diena nebuvo tokia, bloga kaip visiems pasakoju, jos niekada nebūna tokios blogos. Tiesiog nemėgstu kai žmonės galvoja, kad gyvenu gerai. Tada grėčiausiai gaunu mažiau dėmesio iš jų. O prie dėmesio imu vėl priprasti. Naujų priešų paieškos kolegijoje veltui nepraėjo.... Gerą žinoti, kad kažkas vis dar manęs nemėgsta, nes jei visi mėgtų man tektų gyventi kaip K.Levinui ne dėl savęs o dėl jūsų visų.
Imu pastebėti, kad miegas dieną man tampa žalingu įpročiu, nubundu visada kupinas susinaikinimo idėjų. Ir kaip koks paauglys skiedžiu kaip norėčiau tyliai išeiti. Gyvenimas gal ir gražus, tik ko gero aš dar neišmokau juo grožėtis. Šiandien su dėstytoja, kalbėjau apie hipius ir Wodstoka. Pasirodo ji ne tokia buka kaip ją laikiau. Žino net daugiau už manę, nors aš nežinau nieko, tai tikriausiai tai nėra labai sunku.
Mintys liejasi apie nieką, galvoju apie Afrikoi badaujančius vaikus ir apie miegančia tave. Gražia lyg poliarinė pašvaistė, nudažančia mano gyvenimą įvairiomis spalvomis. Tu mano gyvenimą verti aukštyn kojomis. Tavo dėka aš vėl drįstu imtis rašymo, nors gabumai šiek tiek jau ir apmiria, bet aš surinksiu septynis drakono rutulius ir prikelsiu juos naujam gyvenimui. Gražesniam ir turiningesniam kur nors atogrąžų miškuose, sename hamake jie gulės ir dėkos už dar viena suteikta galimybę, jie žadės manęs daugiau niekada nenuvilti, o aš sakysiu jiems kaip beatodairiškai aš jais tikiu.
Kol vieną dieną vėl ims lyti lietus, kai jau bus iždžiūvusi erozijos apimta dirva. Jis išplaus viską, viską, tiek iš mano širdies tiek iš mano galvos, aš vėl tapsiu žiauriu, skaudinančiu. Aš nuplėšiu savo šypseną ir įdėsiu y tavo širdį, kad tu niekuomet nepamirštum šių gražių laikų, kai mes buvom kartu.
Mūsų meile aš vainikuosiu, prisirakindamas prie Pizos bokšto, išsirenges nuogai, visą kūna išsipaišes tavo mėgstamiausių gėlių kvapais ir šaukdamas "Baby I'm an Anarchist". Tu žiūrėsi į manę per BBC ir šypsosies, šypsosies tol kol koks nors didis žmogus palaikes manę, talibaniečių terotistu pasiūs savo smogikus manęs nugalabyti.
Pokšt, šūvis, kulka mano širdį pervers kiaurai ir viskas kas man liks, tai taves pripildytos akys, paskutiniu atodūsiu aš nepasakysiu nieko gražaus, o tiesiog atsiprašysiu. Atsiprašysiu kaip visada, vėl ir vėl. Tu verksi. Aš pakibsiu savo grandinėse kaip mūsų meilės kankinys. Tu verksi. Tu nekalta.
Noriu rėkti Radiohead-idioteque.
P.s Nereikėjo man šendien čia rašyti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Patylėk!