Miegas po truputį ima spengti mano ausyse, galvoje, akyse, rankose ir net kojose. Bemieges naktys, priklyde sapnai, viskas daug daug kartų ratu. Ir vis mažiau prasmės ten, vis daugiau jos čia, ten iš kur nesugebu ištrūkti, ten kur gatvės nusidažiusios juodai baltais akvareliniais dažais, kur pasaulis kupinas vien skausmo ir ant stalo tebevėsta senai išgertos arbatos puodelis.
Dangus sako, kad šianakt lijo meteoritais, o aš visiškai pamiršes savo džiaugsmus, sėdėjau su senai pamirštu žmogumi, baltu džemperiu, lauke ir net nepasivarginau užversti galvos į dangų, ten kur ilsisi mano žvaigždūnai, kažkada taip sėdėja su manim, su cigaretėmis ir beabėjo su savimi.

Vėl sužadintos pabėgimo svajonės, viska mesti ir bėgti, nesvarbu kur, svarbu, kad tai būtų nauja ir tai matant apimtų euforija, kokia apima pakilus iš lovos po sunkios traumos ar ligos, kai pašalinių akys patampa juodos iš džiaugsmo ir mes tyliai savimi didžiuojamės.

Ne, tai ne apie mane, ne apie tave, tai paprasčiausiai apie mus, ir aš tenoriu suprasti, kaip pakeisti pasaulį nepakeičiant tavęs ar savęs. Tik noriu sėdėti savo vyšninia taboka kvepenčiame balkone ir stebėti visus tuos liūliuojančius medžius.

Kartais viskas keičiasi, šiandien eilė man.

Turiu taip parašyti, nes man liepė. Yra tokia viena, kuri trumpina mano gyvenimą, neleidžia naktimis miegoti ir verčia daryti beprotybes. O jei atvirai pastaruoju metu darau nuostabius dalykus prieš savo valią :) 

Laimingi tie kurie bent karta per metus pamato saulėtekį, imu tikėti, kad mes tapome laimingesni. 

Žiūrėti nerekomenduoju, kokybė prasta. Bet tiesiog, atsiminimui. 

Saulėtekio belaukiant.

P.s 5,30h 

maždaug.

O gyvena jis, kaip kada.
Kaupiama gyvenimo patirtis, vis labiau ima skaudinti ne tik mane, bet ir aplinkinius. O gyvena jis, kaip kada.

Vakarais, basomis, lydimi pilnaties, griaustinio ir pono žaibo, blygzinčio mums virš galvų, mes einame siauromis miesto gatvelėmis. Nežinau ko mes ieškome, bet manau, jog drauge, susikibia už rankų ir braidydami, po ką tik susikaupusias šiltas balas, mes tiesiog ieškome vienas kito. Atrodo atrandame. Vėl iš naujo, imame vienas kita mylėti ir sužadiname mumyse tūnančia, vėjavaikišką aistra. O gyvena jis, kaip kada.

Vėliau, gryžia mes žiūrime filmus ir išlaisviname savo aistra, kartais tai būna tiesiog beprotiška. Mes dainuojame vienas kitam meilės dainas, kurios tiesiog neturi žodžių, jos ir negali jų turėti. Nes tokių dainų, neišgirsi, kasmetiniame karklės festivalyje. Kartais man atrodo, kad viskas pasaulyje per daug sudėtinga.....

Vėliau seka, vyšninė taboka, su Atika balkone, paslapčiomis. Ir tada aš pamirštu, koks kiaulė galiu būti, paskestu bekraštėje jausmų jūroje, tol kol imu ir prisimenu jį. Sėdžiu, žiūriu per langą ir laukiu kol jis gryž, o suvokiant, kad to niekada nebus ir jai užmigus, ar bent jau man manant, kad ji miega. Tyliai verkiu, krentančios ašaros, sudrėkina jos pagalve ir it koks nusikaltėlis padares nusikaltima, aš lekiu į savo lovos puse. Su mintim, kad beproto jo pasiilgau. Liūdna, kad per mažai su juo bendravau ir kad, tiek mažai kartų pastaruoju metu jį apkabinau.

Dėl to karts nuo karto, gryžtu prie minčių, kad beprotiškai noriu pas jį. Aš nežinau kur jis, bet jaučiu, kad netoliese. Tas jausmas žudo, nes aš negaliu jo pamatyti. Negaliu paklausti, kaip jam sekasi. Ir jo gražiai senstelėjas veidas, man nepapasakoja, gausybės dalykų, apie kuriuos aš nė velnio neišmanau.

Pasiimk mane ten kur tu, kad kartu mes galėtume joms nupiešti dangų.


O jos, dažnai būna labai liūdnos, viena dėl to, kad tavęs nebėra, o kita, nes aš kartais pamirštu, kaip stipriai ji man reikalinga. Kartais aš bandau jas pralinksminti, bet begalo sunku tai padaryti, kai norisi tiesiog pasileisti ir kristi. Norėčiau būti tarsi Ikaras. Pakilti paskutiniam savo gyvenimo skrydžiui ir sudegus sparnus, kristi...
Niekada nemėgau daugelio dalykų, už kuriuos dabar galėčiau padaryti, labai daug.

Gulėdamas lovoje, atsukes jai nugara, negaliu užmigti. O atsisukti negaliu, nes nenoriu, daryti dar vieno nusikaltimo savo ašaromis. Todėl tylomis, slenku iš kambario ir dėstau savo mintis, palengva, po viena, y vieta. Dantyse sukandias cigaretę, akyse džiovindamas ašaras.

Mano sapnai nustojo manę lankyti. Imu manyti, kad jie siekia mano beprotybės.


Klausydamasis Atikos, vis dažniau vėl ir vėl užsimanau gitaros. Gitaros su istorija.

Vaikas, kuris neverkė.

Karta gimė vaikas, vaikas kuris neverkė. Neverkė jis niekada, ar bent jau niekas nematė jo verkenčio. Bet laimingas jis toli gražu nebuvo. Jis mėgdavo naktimis sėdėti ant azbestinio stogo ir savo pavargusiu veidu skaičiuoti žvaigždes, jis tikėjo, kad suskaičiavus visas žvaigždes jis pats taps viena iš jų. Puikiai suvogdamas, kaip tai neymanoma, jis vistiek stengėsi, nes nebeturėjo, ką prarasti.

-Tik tas kuris neturi, ką prarasti, gali būti begalo stiprus.

Dažnai sakydavo jis pats sau. Ir deja, jis jau buvo pasiryžes tapti stiprus. Motina alchoholikė kažkur vakaruose, tėvas susirades naują kumpių šeimą. O visi jam artimi, kuriuos jis tikrai tebemyli, jau tape žvaigždėmis kurias jis taip įnirtingai bando suskaičiuoti. 

Keleta kartų gyvenime vaikas bandė verkti, kad nesijautų toks frykas. Pats įsimintiniausias kartas buvo tada, kai jis išsiskyrė su savo didžiają meile. Jis rado ant jos užlipusį godzilą, jie šoko tango atsigule. Iš to vaiko išsiveržias pyktis sumalė godzilai veida taip, kad ten kur turėjo būti jo veidas liko tik tysantys mėzgaliai. Jai jis nepasakė nieko, tiesiog išėjo, išvažiavo. 

Jis gulėdavo lovoj, o vienitelis jo kėlimasis iš jos buvo parūkymas. Jis keikė save, kad buvo toks durnas ir ja tikėjo. Jis neapkentė viso pasaulio. Po keletos savaičių depresijos lovoje, jis panoro būti savižudžiu. Ir rašydamas atsisveikinimo laiška, visiškai nieko bendro su juo neturintiems žmonėms jis bandė verkti. Bandė visais įmanomais būdais, bet deja jam nieko nesigavo. 

Jis nenorėjo siūsti kažkokiems žmonėms nenuoširdaus laiško, todėl jis jį sudegino. 

Išvijus visas savižudybės mintis iš galvos, jam nepasidarė nė kiek lengviau, jis tik suprato, jog dar nelaikas, jam tapti žvaigžde. Bet jis davė sau tvirta pažadą: 

-Kai mano skrusotu nuriedės pirmoji ašara, aš keliausiu į žvaigždes. 

Vėl imu priminti sau svajones apie angelų miestą, tik dabar jos šiek tiek kitokios. Nebetraukia palaidas gyvenimo būdas. Kažkodėl nustojau didčiuotis savo gabumais skaudinti kitus žmonis ir jei atvirai pavargau būti be jos. O ji šiandien buvo nepaprastai miela, gal dėl to, kad visa naktį verkė dėl mano pižoniškumo ir savo neatsakigumo. O gal tiesiog todėl, kad imame vienas kita suprasti.

Niekada nenorėjau rimtai įpareigojančių santykių, o dabar kai pagalvoju apie dabartinius, jie puikūs. Nejaučiu jokių įpareigojimų, bet eiti šunkeliais bei daryti nesamones net pačiam nesinori.

Dar negirdėjau to, ką labiausiai noriu išgirsti, nenusisekes mėginimas iškeliauti y rokus vis dar liūdina.

Mintys skraido padebesiais, lengvai nusėsdamos ant jų. Noriu noriu noriu amžinai matyti ta šypsena. Noriu, kad jos akys visada būtų tokios laimingos. Ir norėčiau, kad nebūtų buve daug jų prieš ja, grėčiausiai viskas būtų paprasčiau, nes tai man būtų didžiausia tobulybė.

Didžiuojuosi savo angelais sargais, nenuleiskit rankų ir jūs atvesit manę į protą.

Ech, kad suprasčiau jog man vis dar reikalinga vientavė pakanka vos kelių sekundžių jos. Ji apglėbia mane, lyžteli ir ima laižyti taip, kad man nuo veido tysta vien vienatvės seilės. O jei apskritai nieko nėra tobulesnio už puikiai vykstantį mano socialinį degradavimą.

Jis tvirtai stovėjo ant dviejų kojų, tik ironija tame, kad jis tų kojų neturėjo. Viskas, kas iš jo liko, tai tik jo seni, parūdija ir dūlėjantys protezai daržinėje kaime. Gili žaizda mūsų širdyse, ašaros kuriomis jį apraudojame kasnakt.
Ir atrodo, kad tai jau niekada nesibaigs, atrodo, kad nebeliko kelio į laime, vieno žmogaus netektis užkerta kelius į naujus pasaulius. Liūdna, kartais labiau dėl egoistinių priežasčių. Dažnai naktimis dėl to savimi šlyksčiuosi, bet jam jau nebesvarbu, jis tik guli ten, kur ilsisi jo draugas, uošvienė ir dar yra paliktos trys vietos. Jo nebėra, sunkiausia tai ištarti garsiai, nes tik tada suvoki kas nutiko. Žinau, kad verkšlenu, žinau, kad nevalia. Bet kartais tiesiog taip jau nutinka, kad gyvenimas ima ir iškrečia kvailyste. Nes niekada nežinai, kas tavęs laukia už kampo.

Ir jau nebebus tų vakarų terasoje pas mamą, nebebus maudynių naktį ir nebebus nieko. Nes be jo, mano vieta čia. Nes be jo, man reikia užaugti, nes tai jis buvo mano tikrasis tėvas. Kažkada kažkam sakiau jog turiu du tėvus, bet tik šio netekus supratau, kad turėjau tris ir šis buvo pats tėviškiausias.

Pamenu, kaip jis keldavo mane eiti į darželį, o aš ant jo pykdavau ir sakydavau " Tu man niekas, neturi teisės manes kelti" Buvau toks šlykštus vaikas. Pamenu, kai jam reikėjo mano pagalbos, sakiau " Iškišk per durų plyšį 5lt tai padėsiu". Ir dar daug visokių šlyksčių dalykų esu pridares. O dabar, jei rašyčiau ant balto popieriaus lapo, visos raidės susilietų nuo skruostais riedančių ašarų.

Sunku suprasti, kad nebėra to, kas tau buvo pusė pasaulio.

Shit happens