Vėl imu priminti sau svajones apie angelų miestą, tik dabar jos šiek tiek kitokios. Nebetraukia palaidas gyvenimo būdas. Kažkodėl nustojau didčiuotis savo gabumais skaudinti kitus žmonis ir jei atvirai pavargau būti be jos. O ji šiandien buvo nepaprastai miela, gal dėl to, kad visa naktį verkė dėl mano pižoniškumo ir savo neatsakigumo. O gal tiesiog todėl, kad imame vienas kita suprasti.

Niekada nenorėjau rimtai įpareigojančių santykių, o dabar kai pagalvoju apie dabartinius, jie puikūs. Nejaučiu jokių įpareigojimų, bet eiti šunkeliais bei daryti nesamones net pačiam nesinori.

Dar negirdėjau to, ką labiausiai noriu išgirsti, nenusisekes mėginimas iškeliauti y rokus vis dar liūdina.

Mintys skraido padebesiais, lengvai nusėsdamos ant jų. Noriu noriu noriu amžinai matyti ta šypsena. Noriu, kad jos akys visada būtų tokios laimingos. Ir norėčiau, kad nebūtų buve daug jų prieš ja, grėčiausiai viskas būtų paprasčiau, nes tai man būtų didžiausia tobulybė.

Didžiuojuosi savo angelais sargais, nenuleiskit rankų ir jūs atvesit manę į protą.