Vaikas, kuris neverkė.

Karta gimė vaikas, vaikas kuris neverkė. Neverkė jis niekada, ar bent jau niekas nematė jo verkenčio. Bet laimingas jis toli gražu nebuvo. Jis mėgdavo naktimis sėdėti ant azbestinio stogo ir savo pavargusiu veidu skaičiuoti žvaigždes, jis tikėjo, kad suskaičiavus visas žvaigždes jis pats taps viena iš jų. Puikiai suvogdamas, kaip tai neymanoma, jis vistiek stengėsi, nes nebeturėjo, ką prarasti.

-Tik tas kuris neturi, ką prarasti, gali būti begalo stiprus.

Dažnai sakydavo jis pats sau. Ir deja, jis jau buvo pasiryžes tapti stiprus. Motina alchoholikė kažkur vakaruose, tėvas susirades naują kumpių šeimą. O visi jam artimi, kuriuos jis tikrai tebemyli, jau tape žvaigždėmis kurias jis taip įnirtingai bando suskaičiuoti. 

Keleta kartų gyvenime vaikas bandė verkti, kad nesijautų toks frykas. Pats įsimintiniausias kartas buvo tada, kai jis išsiskyrė su savo didžiają meile. Jis rado ant jos užlipusį godzilą, jie šoko tango atsigule. Iš to vaiko išsiveržias pyktis sumalė godzilai veida taip, kad ten kur turėjo būti jo veidas liko tik tysantys mėzgaliai. Jai jis nepasakė nieko, tiesiog išėjo, išvažiavo. 

Jis gulėdavo lovoj, o vienitelis jo kėlimasis iš jos buvo parūkymas. Jis keikė save, kad buvo toks durnas ir ja tikėjo. Jis neapkentė viso pasaulio. Po keletos savaičių depresijos lovoje, jis panoro būti savižudžiu. Ir rašydamas atsisveikinimo laiška, visiškai nieko bendro su juo neturintiems žmonėms jis bandė verkti. Bandė visais įmanomais būdais, bet deja jam nieko nesigavo. 

Jis nenorėjo siūsti kažkokiems žmonėms nenuoširdaus laiško, todėl jis jį sudegino. 

Išvijus visas savižudybės mintis iš galvos, jam nepasidarė nė kiek lengviau, jis tik suprato, jog dar nelaikas, jam tapti žvaigžde. Bet jis davė sau tvirta pažadą: 

-Kai mano skrusotu nuriedės pirmoji ašara, aš keliausiu į žvaigždes.