Ech, kad suprasčiau jog man vis dar reikalinga vientavė pakanka vos kelių sekundžių jos. Ji apglėbia mane, lyžteli ir ima laižyti taip, kad man nuo veido tysta vien vienatvės seilės. O jei apskritai nieko nėra tobulesnio už puikiai vykstantį mano socialinį degradavimą.

Jis tvirtai stovėjo ant dviejų kojų, tik ironija tame, kad jis tų kojų neturėjo. Viskas, kas iš jo liko, tai tik jo seni, parūdija ir dūlėjantys protezai daržinėje kaime. Gili žaizda mūsų širdyse, ašaros kuriomis jį apraudojame kasnakt.
Ir atrodo, kad tai jau niekada nesibaigs, atrodo, kad nebeliko kelio į laime, vieno žmogaus netektis užkerta kelius į naujus pasaulius. Liūdna, kartais labiau dėl egoistinių priežasčių. Dažnai naktimis dėl to savimi šlyksčiuosi, bet jam jau nebesvarbu, jis tik guli ten, kur ilsisi jo draugas, uošvienė ir dar yra paliktos trys vietos. Jo nebėra, sunkiausia tai ištarti garsiai, nes tik tada suvoki kas nutiko. Žinau, kad verkšlenu, žinau, kad nevalia. Bet kartais tiesiog taip jau nutinka, kad gyvenimas ima ir iškrečia kvailyste. Nes niekada nežinai, kas tavęs laukia už kampo.

Ir jau nebebus tų vakarų terasoje pas mamą, nebebus maudynių naktį ir nebebus nieko. Nes be jo, mano vieta čia. Nes be jo, man reikia užaugti, nes tai jis buvo mano tikrasis tėvas. Kažkada kažkam sakiau jog turiu du tėvus, bet tik šio netekus supratau, kad turėjau tris ir šis buvo pats tėviškiausias.

Pamenu, kaip jis keldavo mane eiti į darželį, o aš ant jo pykdavau ir sakydavau " Tu man niekas, neturi teisės manes kelti" Buvau toks šlykštus vaikas. Pamenu, kai jam reikėjo mano pagalbos, sakiau " Iškišk per durų plyšį 5lt tai padėsiu". Ir dar daug visokių šlyksčių dalykų esu pridares. O dabar, jei rašyčiau ant balto popieriaus lapo, visos raidės susilietų nuo skruostais riedančių ašarų.

Sunku suprasti, kad nebėra to, kas tau buvo pusė pasaulio.

Shit happens