O gyvena jis, kaip kada.
Kaupiama gyvenimo patirtis, vis labiau ima skaudinti ne tik mane, bet ir aplinkinius. O gyvena jis, kaip kada.

Vakarais, basomis, lydimi pilnaties, griaustinio ir pono žaibo, blygzinčio mums virš galvų, mes einame siauromis miesto gatvelėmis. Nežinau ko mes ieškome, bet manau, jog drauge, susikibia už rankų ir braidydami, po ką tik susikaupusias šiltas balas, mes tiesiog ieškome vienas kito. Atrodo atrandame. Vėl iš naujo, imame vienas kita mylėti ir sužadiname mumyse tūnančia, vėjavaikišką aistra. O gyvena jis, kaip kada.

Vėliau, gryžia mes žiūrime filmus ir išlaisviname savo aistra, kartais tai būna tiesiog beprotiška. Mes dainuojame vienas kitam meilės dainas, kurios tiesiog neturi žodžių, jos ir negali jų turėti. Nes tokių dainų, neišgirsi, kasmetiniame karklės festivalyje. Kartais man atrodo, kad viskas pasaulyje per daug sudėtinga.....

Vėliau seka, vyšninė taboka, su Atika balkone, paslapčiomis. Ir tada aš pamirštu, koks kiaulė galiu būti, paskestu bekraštėje jausmų jūroje, tol kol imu ir prisimenu jį. Sėdžiu, žiūriu per langą ir laukiu kol jis gryž, o suvokiant, kad to niekada nebus ir jai užmigus, ar bent jau man manant, kad ji miega. Tyliai verkiu, krentančios ašaros, sudrėkina jos pagalve ir it koks nusikaltėlis padares nusikaltima, aš lekiu į savo lovos puse. Su mintim, kad beproto jo pasiilgau. Liūdna, kad per mažai su juo bendravau ir kad, tiek mažai kartų pastaruoju metu jį apkabinau.

Dėl to karts nuo karto, gryžtu prie minčių, kad beprotiškai noriu pas jį. Aš nežinau kur jis, bet jaučiu, kad netoliese. Tas jausmas žudo, nes aš negaliu jo pamatyti. Negaliu paklausti, kaip jam sekasi. Ir jo gražiai senstelėjas veidas, man nepapasakoja, gausybės dalykų, apie kuriuos aš nė velnio neišmanau.

Pasiimk mane ten kur tu, kad kartu mes galėtume joms nupiešti dangų.


O jos, dažnai būna labai liūdnos, viena dėl to, kad tavęs nebėra, o kita, nes aš kartais pamirštu, kaip stipriai ji man reikalinga. Kartais aš bandau jas pralinksminti, bet begalo sunku tai padaryti, kai norisi tiesiog pasileisti ir kristi. Norėčiau būti tarsi Ikaras. Pakilti paskutiniam savo gyvenimo skrydžiui ir sudegus sparnus, kristi...
Niekada nemėgau daugelio dalykų, už kuriuos dabar galėčiau padaryti, labai daug.

Gulėdamas lovoje, atsukes jai nugara, negaliu užmigti. O atsisukti negaliu, nes nenoriu, daryti dar vieno nusikaltimo savo ašaromis. Todėl tylomis, slenku iš kambario ir dėstau savo mintis, palengva, po viena, y vieta. Dantyse sukandias cigaretę, akyse džiovindamas ašaras.

Mano sapnai nustojo manę lankyti. Imu manyti, kad jie siekia mano beprotybės.


Klausydamasis Atikos, vis dažniau vėl ir vėl užsimanau gitaros. Gitaros su istorija.