Gera, linksma muzika bandau pagauti ar atgaivinti gera savo nuotaika bet iš galvos vis neišeina visoki šūdai, kurie atrodo ramybės man dar ilgai neduos. Ir staiga atrandamos mano senos dainos, patampa naujomis, žmonės kurie aiškina ką man daryti tampa neegzistuojančiais, veikla kuri manęs nedomina, stumiama į antrą planą  Nes aš ne iš tų, kur barška šūdus, šiokios tokios supratimo užuomazgos, supratimo kas tikra, o kas tik norėčiau, kad būtų tikra.
Negalima gyventi praeitimi, negalima ateitimi bet kokį šūdą man daryti kai negaliu gyventi dabar, mane dusina visas tas mėšlas ir sušiktos mano atsakomybės, kurios tikrai neturėtų būti mano atsakomybėmis kai man tiek mažai sušiktai metų, ar aš tiesiog neturiu patirties. Mane nervina kai žmonės sako, kaip jiems nepasisekė, bet nė velnio nemato, kaip jiems sekasi..Negaliu pakęsti, kaip jie man barška šūdas apie tai, kokia brangi yra sveikata, bet kai kažkas tuos šūdus barškėjo jiems jie kažkodėl buvo per kvaili tai suprasti, negaliu pakęsti, kai lieku kaltas, už tai dėl ko kaltinti galima nebent genus ar dar kažkokį mėšlą, negaliu pakęsti kaltės prieš save, kad man per mažai rūpi ir kad noriu viska metęs smukti, kaip kiškis, kur nors.... Blet atrodo, tiek ne daug noriu, tik gyventi savo sumauta gyvenimą taip, kaip man patogiau, bet net to padaryti negaliu, vis naujas mėšlas lenda lauk, isterikai supa mane, sukąsti mano dantys ir savęs tramdymas kartais ima atrodyti beprasmiškas ir vapšie kokio mėšlo aš stengiuosi, jei niekas to nevertina. EGOIZMAS varomoji jėga, kurios sustabdyti nepajėgia joki šeimyniniai ryšiai, emocijos, ligos ar dar kažkas, EGOIZMAS tai viskas, kas liko, iš to, ko kažkada nesupratau, bet taip troškau suprasti, kad dabar jau pasidarė nebesvarbu. Nepriklausomybė, nuo pačio savęs štai kas tikroji laisvė.

Norėčiau būti gyvulys ekstremistas, kuris žudosi vardan kilnesnio tikslo, būdamas visiškas bukaprotis ir manydamas, kad alachas manę išgelbės aš grėčiausiai nusineščiau su savim tiek žmonių, kiek gerų darbų esu padaręs, darbų už kuriuos likau neįvertintas. Žmonių daug nemirtų, bet mirtų pakankamai tiek, kad bent jau mano blogybės paimtų viršų ir taptų vertinamos.

Sunku sudėlioti viska į vietas, kai galvoje vyksta tiek dalykų jog atrodo net smegenys nepajėgią jų aprėpti. Įdomu, kas pirmiau palūš, Kūnas ar Smegenys.

Taigi gyvenimo kryžkelėje stovėdamas, aš jau matau viska viska, kas neduoda man ramybės....Šiandien keliavau automobiliu, grojo labai super apmąstymams daina ir aš per ašaras nuolat į tikinėjau save, - Na juk negali visada viskas būti blogai, kažkada vistiek ateis tas prašviesėjimas, aš tik privalau to sulaukti.. Likimo ironija, kad būtent tada, kai mano galva buvo pilna tokių minčių, aš vos neprilipau. Mašina pagavo žvyro šalikelėje. Vos nesivertes paklausiau pagalvojau gal tai ženklas. Tai neišeina iš galvos ir dabar, nepalieka manęs ramybėje, kaip ir mintys, kurios jau senai neleidžia man normaliai funkcionuoti, šiandien paaiškėjo, kad niekas jau senai nebeaišku ir kai pokalbiai kurie turėtų viską paaiškinti prasideda tyla o baigiasi dar didesne tyla ir durų uždarymu prieš nosį imu galvoti, jok tai buvo ženklas, kad nebeverta. Pasakojau išpažintį, savo įsivaizduojamiems draugams, jie mane guodė, bet ta išpažintis padėjo man suprasti koks aš nesveikas žmogus esu ir kokie naivūs mano gyvenimo siekiai, imu manyti, kad tokiam kaip aš tikrai ne vieta ir ne laikas gyventi, čia, dabar. Galbūt rytoj, nutiks kažkas kas privers mane šypsotis, dar labiau, nei šiandien tai daryti vertusi mano beprotybė, beprotybė, kuria be galo gerbiu, kuria galėčiau mylėti, bet bijau ją įskaudinti, kuria galėčiau vesti, bet bijau jok nemokėsiu tinkamai jai ant piršto užmauti žiedo.... Pavargau nekęsti savęs už tai, kad man px. Pavargau suprasti, koks padaras esu, pavargau nuo savo sušiktos minčių agonijos.....

Man reikia pagalbos. Įdomu ar galėtų man padėti mano Motina ir Tėvas.

Nuo ko prasideda ruduo? Man jis visada prasideda nuo kažkokios keistos baimės žmonėms. Imu bijoti žmonių, nenoriu niekur eiti iš namų, niekas manęs nebetenkina ir apskritai, kažkoks šūdas vyksta. Pasitikėjimo stokos ir dar gausybė keistų dalykų..... Pabundu rytais ir jau žinau, kad šia diena nebūsiu laimingas. Ir kad ir ką daryčiau dienos bėgyje laimingas nepatampu, keisti lempiniai norai, imti ir prisigerti, kaip paauglystėje ima ir išsipildo, tik liūdna, kad pabėgti tai jau senai nebepadeda tik dar labiau sukelia esamas bėdas viršun ir priverčia mąstyti apie tai, koks šūdas supa mane. Nuolat, mintimis aš ne čia, kažkur skraidžioju, keliauju, ieškau kažko ką rasti tikrai ne visada galiu, greičiausiai niekada dar nesu radęs. Ieškau to savo galvoje, tavo šaltose akyse ar lūpose, kurios jau senai nebebučiuoja taip, kaip bučiuoja mylinčios lūpos. Tapau kančia pats sau, tapau kančia tau. Ir tik nauji vakaro šešėliai, padaro mums bent sekundei laimingesnius nei buvome ryte.... Apskritai, patapau kažkoks ištižėlis, ėmiau dažnai verkti, klausyti Ramštainus. Dainuoti vokiškai ir man px mano nelaimingi artimieji, kuriems nekeliu pasitikėjimo savo neprognozuojamu elgesiu. Savo beprotybe, kuri vis garsesnė ir garsesnė, balsai galvoje, virpančios rankos veda mane ten, kur jie, kurių nevalia minėti, nes nevalia prisiminti. Nes ko neatsimenu, to nebuvo, ir naiviai viliuosi, kad viena diena, man vistiek pavyks save taip apgauti, ir tuo tikėti aš ne tik norėsiu, bet ir tikėsiu. Tikiu, kad viena diena, praeis skausmas, akys nebepaplus ašaromis nuo apgailėtinų minčių apie gyvenimo prasmės ieškojimus ir apskritai, žmogiškas artumas man ima tapti svetimas, ne dėl to, kad man jo niekas neskiria, dėl to, kad man tai darosi koktu, negebu suprasti ir paaiškinti, šio keisto atsiradusio mano jausmo, bet naiviai tikiuosi, kad jis laikinas. Gal per daug panirau, į socialinio atsiskyrėlio vaidmenį, o gal tiesiog užpiso..........


Negalima nuteisti tų, kurie nežino kas yra gailestis.

Kai laidojant gyvūną skauda labiau nei laidojant žmogų, mintyse galvoju, kad esu nesveikas. Iškreiptas realybės suvokimas, iškreiptas požiūris į žmones ir dar daug visokio mėšlo mano galvoje šiandien.
Rytas prasidėjo 7,20h nes 8h jau turėjome būti pas veterinarą..... Ir kai atsidarai duris ir matai ta padarėlį nebekvėpuojantį užlieja kažkoks baisus jausmas, kurio negaliu apibūdinti net sau ir nesvarbu, kad dar pusvalandį žiūrėjau į jį gulintį ir šaukiau jį vardu, naiviai tikėdamasis, kad jis atsistos, pavizgins man uodega ir linksmai nušuoliuos į mašiną. Deja, mano naivumas baigėsi, keletos metrų duobe, juoda paklode ir ašarų pakalne..... Nes berniukas kuris neverkė ėmė ir pravirko, nes nežmogiškai sunku, kai laidoji ta, kuris buvo toks artimas širdžiai, artimas sielai. Pamenu, kaip jis atsidūrė mūsų šeimoje prieš 9-10m. Atrodo, pamenu viska, ką dabar geriausiai būtų pamiršti, sunku, nematau klaviatūros....

Mielas Tairi, tu dar vienas mano žvaigždūnas danguje, kurį globos mano angelai sargai.....

Klausydamas svetimų dainų supratau, kad dūstu. Manę dusina mano beribis noras rašyti ir apmirusių gabumų priešprieša, o gal tiesiog pabėgo mūzos ir nebeliko tiek laisvo laiko, kaip kad anksčiau. Svetimų žmonių likimai ima tapti vis artimesni ir imu galvoti, kad bėgant laikui, aš vis skystėju. Jei tai ir toliau vyks tokiais tempais, greitai, žiūrėsiu muilo operas su tikiero amigos ir liesiu ašaras sėdėdamas ant sofos, kaip, kad daro moterys. Nes imu manyti, kad mano skystėjimas glaudžiai rišasi su tuo, kad lauk lysti ima mano perdėtas jautrumas. Griežtos taisyklės sau pačiam, su šiek tiek disciplinos, tai vienintelis dalykas dar skatinantis manę judėti pirmyn ir sakantis man, kad atgal žvalgytis nėra ko. 

Ramiai vakarojo jis 40-50m aukštyje, stebėjo paskutinį savo gyvenimo saulėlydį, o jis buvo labai ryškus. Akino net per akinius, per kuriuos kyšojo tik jo tankūs antakiai, po kuriais tebuvo galima įžiūrėti, viena smulkia ašarėlę........Salė buvo pilna žmonių, kelios merginos spiegė, kelios merginos verkė, bet labiausiai mano galvoje įstrigusi jo motina, kuri paėmė manę už rankos ir prabilo tyliu,ramiu balsu - Pažiūrėk, kaip gražiai mano vaikas guli......Ausyse ėmė spengti išgirdus tokius beprotiškus ir protu nesuvokiamus žodžius per telefoną, pamenu tik, kad buvo žiema, buvau kažkur sostinės senamiestyje, su viena iš savo meilužių, pamenu, kaip kritau ant senamiesčio, akmenimis grįsto asfalto ir bandžiau verkti, bet nėjo. Galvoje sukosi vienintelė mintis..... Ir kodėl aš jo nepalydėjau galvojau aš, kai mums pranešė, kad jis mirė 3,43h, kodėl buvau toks egoistas ir leidau jam išeiti vienam, galvojau apie tai visa laiką, žiūrėdamas į jį. Dvi valandas, sėdėjau vienas prie jo karsto ir maniau, kad išprotėjau, nes kalbėjau su juo, o jis kalbėjo su manim.......Jis mirė staiga ir netikėtai, kai viskas atrodė taip puiku, taip idealu, jis atrodė toks stiprus ir sveikas, jis mirė o mes dar ilgai negalėjome tuo patikėti, nuvykias ten visada dar ieškodavau jo kokius puse metų. Kai jis mirė buvau ramus, nes atrodo, mirtys lydi mane jau labai senai.....Vieta paliekama tekstui man..... Pavargau.

Niekas niekada niekada niekada, nematys to, kas yra mano galvoje, o labiausiai iš proto varo tai, kad kartais ir pats negaliu to matyti.