Gera, linksma muzika bandau pagauti ar atgaivinti gera savo nuotaika bet iš galvos vis neišeina visoki šūdai, kurie atrodo ramybės man dar ilgai neduos. Ir staiga atrandamos mano senos dainos, patampa naujomis, žmonės kurie aiškina ką man daryti tampa neegzistuojančiais, veikla kuri manęs nedomina, stumiama į antrą planą  Nes aš ne iš tų, kur barška šūdus, šiokios tokios supratimo užuomazgos, supratimo kas tikra, o kas tik norėčiau, kad būtų tikra.
Negalima gyventi praeitimi, negalima ateitimi bet kokį šūdą man daryti kai negaliu gyventi dabar, mane dusina visas tas mėšlas ir sušiktos mano atsakomybės, kurios tikrai neturėtų būti mano atsakomybėmis kai man tiek mažai sušiktai metų, ar aš tiesiog neturiu patirties. Mane nervina kai žmonės sako, kaip jiems nepasisekė, bet nė velnio nemato, kaip jiems sekasi..Negaliu pakęsti, kaip jie man barška šūdas apie tai, kokia brangi yra sveikata, bet kai kažkas tuos šūdus barškėjo jiems jie kažkodėl buvo per kvaili tai suprasti, negaliu pakęsti, kai lieku kaltas, už tai dėl ko kaltinti galima nebent genus ar dar kažkokį mėšlą, negaliu pakęsti kaltės prieš save, kad man per mažai rūpi ir kad noriu viska metęs smukti, kaip kiškis, kur nors.... Blet atrodo, tiek ne daug noriu, tik gyventi savo sumauta gyvenimą taip, kaip man patogiau, bet net to padaryti negaliu, vis naujas mėšlas lenda lauk, isterikai supa mane, sukąsti mano dantys ir savęs tramdymas kartais ima atrodyti beprasmiškas ir vapšie kokio mėšlo aš stengiuosi, jei niekas to nevertina. EGOIZMAS varomoji jėga, kurios sustabdyti nepajėgia joki šeimyniniai ryšiai, emocijos, ligos ar dar kažkas, EGOIZMAS tai viskas, kas liko, iš to, ko kažkada nesupratau, bet taip troškau suprasti, kad dabar jau pasidarė nebesvarbu. Nepriklausomybė, nuo pačio savęs štai kas tikroji laisvė.

Norėčiau būti gyvulys ekstremistas, kuris žudosi vardan kilnesnio tikslo, būdamas visiškas bukaprotis ir manydamas, kad alachas manę išgelbės aš grėčiausiai nusineščiau su savim tiek žmonių, kiek gerų darbų esu padaręs, darbų už kuriuos likau neįvertintas. Žmonių daug nemirtų, bet mirtų pakankamai tiek, kad bent jau mano blogybės paimtų viršų ir taptų vertinamos.

Sunku sudėlioti viska į vietas, kai galvoje vyksta tiek dalykų jog atrodo net smegenys nepajėgią jų aprėpti. Įdomu, kas pirmiau palūš, Kūnas ar Smegenys.