Klausydamas svetimų dainų supratau, kad dūstu. Manę dusina mano beribis noras rašyti ir apmirusių gabumų priešprieša, o gal tiesiog pabėgo mūzos ir nebeliko tiek laisvo laiko, kaip kad anksčiau. Svetimų žmonių likimai ima tapti vis artimesni ir imu galvoti, kad bėgant laikui, aš vis skystėju. Jei tai ir toliau vyks tokiais tempais, greitai, žiūrėsiu muilo operas su tikiero amigos ir liesiu ašaras sėdėdamas ant sofos, kaip, kad daro moterys. Nes imu manyti, kad mano skystėjimas glaudžiai rišasi su tuo, kad lauk lysti ima mano perdėtas jautrumas. Griežtos taisyklės sau pačiam, su šiek tiek disciplinos, tai vienintelis dalykas dar skatinantis manę judėti pirmyn ir sakantis man, kad atgal žvalgytis nėra ko. 

Ramiai vakarojo jis 40-50m aukštyje, stebėjo paskutinį savo gyvenimo saulėlydį, o jis buvo labai ryškus. Akino net per akinius, per kuriuos kyšojo tik jo tankūs antakiai, po kuriais tebuvo galima įžiūrėti, viena smulkia ašarėlę........Salė buvo pilna žmonių, kelios merginos spiegė, kelios merginos verkė, bet labiausiai mano galvoje įstrigusi jo motina, kuri paėmė manę už rankos ir prabilo tyliu,ramiu balsu - Pažiūrėk, kaip gražiai mano vaikas guli......Ausyse ėmė spengti išgirdus tokius beprotiškus ir protu nesuvokiamus žodžius per telefoną, pamenu tik, kad buvo žiema, buvau kažkur sostinės senamiestyje, su viena iš savo meilužių, pamenu, kaip kritau ant senamiesčio, akmenimis grįsto asfalto ir bandžiau verkti, bet nėjo. Galvoje sukosi vienintelė mintis..... Ir kodėl aš jo nepalydėjau galvojau aš, kai mums pranešė, kad jis mirė 3,43h, kodėl buvau toks egoistas ir leidau jam išeiti vienam, galvojau apie tai visa laiką, žiūrėdamas į jį. Dvi valandas, sėdėjau vienas prie jo karsto ir maniau, kad išprotėjau, nes kalbėjau su juo, o jis kalbėjo su manim.......Jis mirė staiga ir netikėtai, kai viskas atrodė taip puiku, taip idealu, jis atrodė toks stiprus ir sveikas, jis mirė o mes dar ilgai negalėjome tuo patikėti, nuvykias ten visada dar ieškodavau jo kokius puse metų. Kai jis mirė buvau ramus, nes atrodo, mirtys lydi mane jau labai senai.....Vieta paliekama tekstui man..... Pavargau.

Niekas niekada niekada niekada, nematys to, kas yra mano galvoje, o labiausiai iš proto varo tai, kad kartais ir pats negaliu to matyti.