Taigi gyvenimo kryžkelėje stovėdamas, aš jau matau viska viska, kas neduoda man ramybės....Šiandien keliavau automobiliu, grojo labai super apmąstymams daina ir aš per ašaras nuolat į tikinėjau save, - Na juk negali visada viskas būti blogai, kažkada vistiek ateis tas prašviesėjimas, aš tik privalau to sulaukti.. Likimo ironija, kad būtent tada, kai mano galva buvo pilna tokių minčių, aš vos neprilipau. Mašina pagavo žvyro šalikelėje. Vos nesivertes paklausiau pagalvojau gal tai ženklas. Tai neišeina iš galvos ir dabar, nepalieka manęs ramybėje, kaip ir mintys, kurios jau senai neleidžia man normaliai funkcionuoti, šiandien paaiškėjo, kad niekas jau senai nebeaišku ir kai pokalbiai kurie turėtų viską paaiškinti prasideda tyla o baigiasi dar didesne tyla ir durų uždarymu prieš nosį imu galvoti, jok tai buvo ženklas, kad nebeverta. Pasakojau išpažintį, savo įsivaizduojamiems draugams, jie mane guodė, bet ta išpažintis padėjo man suprasti koks aš nesveikas žmogus esu ir kokie naivūs mano gyvenimo siekiai, imu manyti, kad tokiam kaip aš tikrai ne vieta ir ne laikas gyventi, čia, dabar. Galbūt rytoj, nutiks kažkas kas privers mane šypsotis, dar labiau, nei šiandien tai daryti vertusi mano beprotybė, beprotybė, kuria be galo gerbiu, kuria galėčiau mylėti, bet bijau ją įskaudinti, kuria galėčiau vesti, bet bijau jok nemokėsiu tinkamai jai ant piršto užmauti žiedo.... Pavargau nekęsti savęs už tai, kad man px. Pavargau suprasti, koks padaras esu, pavargau nuo savo sušiktos minčių agonijos.....

Man reikia pagalbos. Įdomu ar galėtų man padėti mano Motina ir Tėvas.