Nuo ko prasideda ruduo? Man jis visada prasideda nuo kažkokios keistos baimės žmonėms. Imu bijoti žmonių, nenoriu niekur eiti iš namų, niekas manęs nebetenkina ir apskritai, kažkoks šūdas vyksta. Pasitikėjimo stokos ir dar gausybė keistų dalykų..... Pabundu rytais ir jau žinau, kad šia diena nebūsiu laimingas. Ir kad ir ką daryčiau dienos bėgyje laimingas nepatampu, keisti lempiniai norai, imti ir prisigerti, kaip paauglystėje ima ir išsipildo, tik liūdna, kad pabėgti tai jau senai nebepadeda tik dar labiau sukelia esamas bėdas viršun ir priverčia mąstyti apie tai, koks šūdas supa mane. Nuolat, mintimis aš ne čia, kažkur skraidžioju, keliauju, ieškau kažko ką rasti tikrai ne visada galiu, greičiausiai niekada dar nesu radęs. Ieškau to savo galvoje, tavo šaltose akyse ar lūpose, kurios jau senai nebebučiuoja taip, kaip bučiuoja mylinčios lūpos. Tapau kančia pats sau, tapau kančia tau. Ir tik nauji vakaro šešėliai, padaro mums bent sekundei laimingesnius nei buvome ryte.... Apskritai, patapau kažkoks ištižėlis, ėmiau dažnai verkti, klausyti Ramštainus. Dainuoti vokiškai ir man px mano nelaimingi artimieji, kuriems nekeliu pasitikėjimo savo neprognozuojamu elgesiu. Savo beprotybe, kuri vis garsesnė ir garsesnė, balsai galvoje, virpančios rankos veda mane ten, kur jie, kurių nevalia minėti, nes nevalia prisiminti. Nes ko neatsimenu, to nebuvo, ir naiviai viliuosi, kad viena diena, man vistiek pavyks save taip apgauti, ir tuo tikėti aš ne tik norėsiu, bet ir tikėsiu. Tikiu, kad viena diena, praeis skausmas, akys nebepaplus ašaromis nuo apgailėtinų minčių apie gyvenimo prasmės ieškojimus ir apskritai, žmogiškas artumas man ima tapti svetimas, ne dėl to, kad man jo niekas neskiria, dėl to, kad man tai darosi koktu, negebu suprasti ir paaiškinti, šio keisto atsiradusio mano jausmo, bet naiviai tikiuosi, kad jis laikinas. Gal per daug panirau, į socialinio atsiskyrėlio vaidmenį, o gal tiesiog užpiso..........


Negalima nuteisti tų, kurie nežino kas yra gailestis.