Mirkt, mirkt ir tyliai mintyse sakau pakaks, einu parūkyt, su didžiausia viltimi, kad parėjus bus geriau.

Ir pasidaro geriau. Šiandien viskas prasidėjo kitaip, atrodo jau susitaikiau su savo fiziniu skausmu ir jis net ėmė man patikti, jis tarsi primena man, kaip gyvenime viskas trapu ir kad šis sumautas kūnas lengvai pažeidžiamas. Kad negaliu kišti į save viso šūdo kurį kišu. Dar atrodo šiandien susitaikiau ir su tuo, kad gyvenu tuščiai pilname pasaulyje, nes man galvoje niekas nebekovoja, niekas nebenori ištrūkti, o mano laisvė atrodo pasiekta. Nėra didesnio gėrio už tą, kurį sukuria mūsų blogybės. Mano širdis vėl ima plakti lėčiau, o jei tiksliau pasakius ima plakti normaliai. Nebesuprantu, kas dedas tik žinau, kad man jau nebesvarbu. Meilės perteklius ir nebeturėjimas ko siekti, štai kas mane žudo ištikrūjų. Ne mano dainos, mano kalonėlėse, karts nuo karto ant žemės krentantis telefonas ir melas, kad man viskas gerai, primena koks pasidariau nerangus.

Jis niekada nenorėjo pasiduodi, atrodo visą amžinybę bandė visiems įrodyti koks yra nepaprastas. O kai atrodo visi ėmė juo tikėti jis ėmė ir palūžo. Šaukdamas rėkdamas, jis yrėsi per gyvenimą jau nieko nebesitikėdamas iš tų, ką laikė savo angelais sargais.


Ir iš kur mumyse priviso šitiek pižoniškumo. Atgulus vakarais svarstoma, koki būtų rytai be mūsų. Galvoje vis sukasi H.Hesės savižudžio apibrėžimas. Ir toks šūdas dedasi kai pagalvoji, kad pasak to autoriaus, kaip ir esu savižudis.

Esu girdėjas, kad jei labai įtikėsi į mirtį imsi ir numirsi. Todėl ėmiau bijoti ir manyti, kad reikia nustoti apgaudinėti save. Nes čia juk niekas nenorėjo mirti.

P.s Genialiausios mintys gimsta tolete, gaila neturiu loptopo, nes pastebėjau, kad ėmiau ten gyventi.

Jaučiuosi įtartinai gerai, keisti dalykai dedasi gyvenime, tik gaila jog apie juos negaliu niekam pasipasakoti. Būtų neabejotinai daug problemų. Arba mažiau problemų, kaip ankstesnė patirtis parodė, nesprendžiamos problemos išsisprendžia pačios. Pradėjau miegoti po 16 valandų per parą, ant nosies kybo egzai, bet man taip px, man jau vasara, nuo penktadienio bus vasarų vasarą. Įprasminant tai, aš rasiu laiko sau, pabūti pačiam su savimi.

Aš pasižadėjau sau pamiršti viską viską kas buvo ir nuo to lemtingojo penktadienio žengti tik į priekį, ne atgal. Ir mane tai skatina dainos, jau senai pamirštos ir vėl atrastos. Ble jei galėčiau tai apsiverkčiau, daina, kurioje suelpa tiek manęs kiek tu niekada dar ir neturėjai. Didžioji asmeninė krizė pergyventa vien dainos pagalba kai susimastai. Ir jei nepasidalinčiau visuo tuo su niekuo man būtų begalo sunku, graudu.

http://findmp3s.com/song/970649/p3_tik_i_prieki_mp3.html

Ir visa tai turi tiek prasmės kiek daugiau niekada nebeturėjau. Privalau pasimėgauti praeitimi kiek dar pats sau leidžiau, nes ateitis jau ne už kalnų mielieji.

O mano meilė kitokia, supratus tai jaučiuosi neįtikėtinai gerai. Manes nejaudina tavo ašaros, aš nejaučiu kaltės už tau sukeltas blogas emocijas, aš dar didesnis antžmogis nei buvau iki šiol, bet tai nereikškia, kad nieko tau nejaučiu. Nes jaučiu atrodo daug.... Žinau kad sunku, kai aš neatsiprašinėju, sunku kai skaudinu. Imu bijoti savęs, nes tavo ašaros man kėlė šypsena. Nesigailėti, vienas svarbiausių mano prioritetų mano naujame pasaulyje, aš turiu tapti toks pižonas kokio dar niekas nematė. Ir aš nemelavau, sakydamas, kad plaukų aš nesikirpsiu, nes nesikirpsiu jų vien tam, kad iškreikšti savo anarchija tavo taisyklėms.

Vasara ant nosies, su lyg ja, vėl gryšta mano paauglystė. Nerūpestingos dienos, nuostabios naktys, meilė, pochuizmas ir viskas kas daro mane tokiu, kokiu noriu būti. Kai kurie dalykai visiškai nesuderinami, bet aš žinau, kad kažkokiais būdais visada sugebu tai suderinti. Beliko viena sumauta savaitė ir aš išlaisvinsiu save. Bijau tik to, kad tau tikrai nepatiks tai, ką tu pamatysi. Bet, jei aš nepatinku koks esu, tuomet aš ne tau.

Aš lyg rojaus paukštė, ryjanti savo sparnus, kad mano siela būtų laisva. Niekada nepamiršiu, to, kas nenorėjo būti užmirštas.

Paauglystės įprasminimas:

Lietaus belaukiant apima keistos emocijos. Utopiško pasaulio sukurta vizija, negali būti įgyvendinama kai pagalvoji, nes tai gi tik utopija. Aš negaliu pakeisti savęs, tiesiog nemoku. Bet pradėjau bandyti, socialinio atsiskyrėlio vaidmuo darosi vis įdomesnis. Tereikia nusipirkti wowa pusei metų ir tai bus antras žingsnis, bėgant nuo to, ko nesugebu įprasminti savo gyvenime. Kai kalbėti darosi per sunku imu tikėti, kad mano ignoravimas ne taip skaudina žmones. Ir jei atvirai, čia niekas ir neturi kentėti. Patys turime atsakyti už savo veiksmus, lengviausi atsakymai tie, kurie ištariami su šypsena veide. Bet kokio mėšlo aš nuolat postringauju, apie tai, kas man pačiam visiškai neįdomu.

Eksperimentai pradėti, su pačiu savimi, su savo gyvenimu. O kas iš to išeis? Savaime suprantama, nieko. Tai man paprasčiausiai atsibos, kaip atsibosta viskas, kaip atsibodo gyventi. Žinau, tu to nesuprasi, manysi, kad meluoju, ar kad tiesiog apgaudinėju save. Užsimerkes matau tavo šypsena, ta šypsena, apie kuria dabar rašant man akyse kaupiasi ašaros. Žinau, kad dabar nesišypsai, bet noriu, kad nesureikšmintum visko taip, noriu, kad gyventum. Be manęs. Aš tik našta tavo gyvenime, taip kaip našta ir savajame. Nenoriu, kad neštum mano naštą. Žinau, kad ir kaip nuoširdžiai stengsiuosi tai paaiškinti, tai vistiek nebus protinga, nes ko gero, konkrečiai ir pats nieko nesuprantu, nė ką darau, nė kodėl. Tikriausiai tai egoizmas, mano didelis, laisvės pasiilgęs egoizmas. Nebediktuoju taisyklių, dabar jas diktuoja jis.

Plaučius pripildžius dūmų, pasidaro lengviau, suvokiant, kad gyvenimas vėl sutrumpėjo. Sakoma, kad jei iš karto, cigarete po cigaretės surūkytum be pertraukų visą pakelį, mirtum. Nes tai būtų, mirtina nikotino dozė organizmui. Įdomu, ar tai išbandyta praktiškai, ar įrodyta tik teoriškai. Toks eksperimentas atrodo visai įdomus.

Grėčiausiai susipykau su protu, jei man į galvą lenda tokios mintys. Vienatvė apglėbia mano pečius, ji sušildo manę, vis labiau ir labiau. Aš šypsausi jai, kai tuo tarpu, kitiems nusišypsojus norisi staugti, už tai, kad visą laiką esu priverstas dėvėti kaukes. Ir aš nesu, toks koks esu. Tiesiog jei neprimesiu to ką primetu, gyvenimas bus ne tik, kad neįdomus, bet dar ir labai tuščias. Didžiausia kančia, vienatvė. Bet aš vienišas taip dažnai, kad kančia man tapote jūs.

Kiek dar naktų turės praeiti pro šalį kol aš išmoksiu įprasminti tai ką darau. Pasimetimas gyvenime man darosi nebesvetimas, o įprastas. Nerandu, savirealizacijos prasmės. Nesinori imtis nieko, kas verstų mane jaustis geriau. Tu kažkur, ne čia, ne su manimi. Ir it tolimas veidas, šmėsčioji mano gyvenime kartas nuo karto, dažniausiai reguliariom savaitės dienom. Pavargau nuo monotonijos. Nenoriu tavęs skaudinti, nenoriu griauti viso to, ką statom, bet darosi sunku, užmerktomis akimis gyventi. Visi tie prabudimai, pasireiškia vis dažniau ir kaip mažas vaikas, tada svajoju, apie beribio pasaulio teikiamus malonumus. Lietuviškas popsas mane nuneša ten kur bijau nusivesti tavę, jis mane nuneša į tau dar nepažystamas erdves o man į pamirštas platybes, platybes kurios kas naktį man rodosi vis dažniau ir kviečia mane sugrįžti.

Liūdna, kai mokaisi visokias Egzicentalizmo teorijas ir suvoki, kad gali būti laimingas tik tada, kai suprasi, kad gyvenimas baigsis, bet tu vistiek privalai stengtis nugyventi jį kuo turiningiau. Jaučiuosi nesubrendes, nes man tai atrodo taip kvaila. Stengtis dėl to, ko taip ir nesuspėsi įgalinti. Nėra jokios prasmės. Hitleris sakė " Jei aš ir pralaimėsiu, istorija mane atsimins dar labai ilgai" Ir jei atvirai, man pavydas bamba graužia, nes jį tikrai atsimena, o mane pamirš. Kartais mano didybės manija, neleidžia man ramiai gyventi. Bet savianalizės būdu suprantu, kaip aš stengiuosi nebūti pamirštas. Ir tai yra būtent tai, kuo mane kaltina, daugelis veidų. Bet aš ne kalė, aš tik stengiuosi, įstrigti jūsų širdyse, tam, kad galėčiau egzistuoti.

Pastaruosius, kokius jau tris ar keturis mėnesius, nebeystrigau pas nieką. Ir pastebėjau, jog imu jaustis blogai dėl to. Dažnai pagalvoju kaip joms sekasi, ką jos veikia. Kartais jas panervinu, savo sms'ais. Beprasmiais, bet  taip užsitikrindamas vieta, bent jau jų galvose. Nes taip, aš žinau, kad nebūsiu pamirštas.

Iš neturėjimo ką veikti, per paskaitas rašau veikala, apie gera seksa. Gero sekso principai, ir t.t Nemanau, kad labai svarbu ką aš ten dėstau. Bet įdomu tai, kad ėmesis tokio dalyko, suvokiu, kad visas tas sukrautas patirties kraitis gyvenime toks beprasmiškas, tai tarsi nereikalinga našta ant mano pečių. Ir kokia prasmė, kažką daryti, jei vėliau tai yra pasmerkta tapti našta. O našta tampa viskas, mes mokomės, skaitome,domimės. Bet daugumos iš tų dalykų gyvenimo praktikoje taip ir neystengemia pritaikyti. Tada kaip žvėrys imame siekti laimės, bet kokiais įmanomais būdais. Padares tokias išvadas, nutariau, kad daugiau nebesieksiu laimės. Darysiu, viską, kad būčiau kuo nelaimingesnis. Įdomu, kaip stipriai galiu būti adekvatus. Toks savęs analizavimas, vėlgi neturi jokios prasmės ir tai vistiek taps man savotiška našta, bet tai bent jau įdomu.

Apskritai gyvenimas, man kiek pastebėjau tik žaidimas. Žaidžiu su juo, kol pasieksiu Game Over funkcija. Ir kuo toliau, tuo labiau, ta funkcija darosi vis primtiniasnė ir laukiamesnė.

Nebesugebu savęs įprasminti. Atleisk man, kad ir kas tu beūtum.
Sirgti turėjau aš..

Kiek vieną dieną darosi vis sunkiau, kovoti. Kovoti su pačiu savimi, nes toki orai kaip šiandien ragina manę kuo grėčiau viską mesti ir bėgti bėgti bėgti. Ne mano parkės dėl mano praeities ir maniškės dėl dabarties. Pripažinkim, derinukas neblogas. "Mes tyliai verksim, nuleidia galvas viską keiksim, bet aš tikiu vistiek suprasim, tu pasislėpsi aš surasiu". Turiu pasakyti, kad keturios mano namų sienos po truputį ima manę žudyti ir greitu laiku mums teks kažką keisti, noriu kristi į naktinė rasą, vartytis joje ir kalbėti apie AB "Krybo" įkūrimą. Noriu šešių pakelių semkių, stebuklingo titltuko ir NSO stebėjimo. Noriu maudytis nuogas arba su drabužiais tai neturi jokios reikšmės, svarbu, kad ne keturios mano namų sienos. Namų kuriuose imu jaustis kaip durnyne, sienos baltos, lubose bet koks taškelis man jau pažystamas iki skausmo. Ir kas geriausia, trankant galvą į tas sienas, jau nebeskauda. Matyt kažkas tyčia jas paminkštino.

Vakar rūkydamas priėjau išvados, kad grėčiausiai esu pasmerktas pasenti vienas. Nes žmogus kuris sentų su manim būtų arba labai nelaimingas, arba turėtų turėti gabumų daryti nelaimingu manę. Kitaip tariant matyt turėčiau jį mylėti ilgiau nei tris metus. Kas manau, man faktiškai yra neįmanoma.

Prieš daugiau nei 30min man turėjo būti išjunkta elektra, laukiau laukiau, bet kaip yra taip yra. Tai nutariau paskiesti jums, apie tai kokios gali būti bjaurios uošvienės. Na bjauri sakyti, kaip ir negalima nes nepažystu, bet tikrai nėra stebuklas. Esu kaltinamas, tuo, kad jos tėvukas buvo ištremtas į sibirą. Dar jaučiu kokia prostitucija ir alkoholizmu. Dar net neabejoju, kad esu laikomas buku ir didžiausiu šiknium pasaulyje. Parašysiu Obamai laišką, prašydamas nekariauti Libijoje, nes drūk kils trečiasis pasaulinis karas, tai dar ir tuo neabejotinai apkaltins. 

Atsiprašau. Bet kitaip nemoku, gal visko per daug susikaupė ir jaučiu tokį begalinį norą išdaužyti kam nors snukį. Kaip pavyzdingas soc. darbuotojas. Bet juk mes taip pat žmonės. Čių čių čių mano demoniukai, pareikit namo, nes tėveliui liūda be jūsų. 

Ai beje, ėmiau sulaukti dėmesio iš tos, iš kurios baisu jo sulaukti. Į pasakymą gražiai atrodai atrėžiau tradicinį Nu. Bet kaškur giliai, kažkas sukirbėjo ir pagalvojau, kad dėl šventos ramybės, pasiplausiu. Tikriausiai, ji trokšta nukirsti man galvą ir pamauti ant kuolo, kokioi sacharos dykumui, kad išbadėja grifai galėtų maitintis manimi. 

P.s Elektros taip ir neišjungė.