Kiek dar naktų turės praeiti pro šalį kol aš išmoksiu įprasminti tai ką darau. Pasimetimas gyvenime man darosi nebesvetimas, o įprastas. Nerandu, savirealizacijos prasmės. Nesinori imtis nieko, kas verstų mane jaustis geriau. Tu kažkur, ne čia, ne su manimi. Ir it tolimas veidas, šmėsčioji mano gyvenime kartas nuo karto, dažniausiai reguliariom savaitės dienom. Pavargau nuo monotonijos. Nenoriu tavęs skaudinti, nenoriu griauti viso to, ką statom, bet darosi sunku, užmerktomis akimis gyventi. Visi tie prabudimai, pasireiškia vis dažniau ir kaip mažas vaikas, tada svajoju, apie beribio pasaulio teikiamus malonumus. Lietuviškas popsas mane nuneša ten kur bijau nusivesti tavę, jis mane nuneša į tau dar nepažystamas erdves o man į pamirštas platybes, platybes kurios kas naktį man rodosi vis dažniau ir kviečia mane sugrįžti.

Liūdna, kai mokaisi visokias Egzicentalizmo teorijas ir suvoki, kad gali būti laimingas tik tada, kai suprasi, kad gyvenimas baigsis, bet tu vistiek privalai stengtis nugyventi jį kuo turiningiau. Jaučiuosi nesubrendes, nes man tai atrodo taip kvaila. Stengtis dėl to, ko taip ir nesuspėsi įgalinti. Nėra jokios prasmės. Hitleris sakė " Jei aš ir pralaimėsiu, istorija mane atsimins dar labai ilgai" Ir jei atvirai, man pavydas bamba graužia, nes jį tikrai atsimena, o mane pamirš. Kartais mano didybės manija, neleidžia man ramiai gyventi. Bet savianalizės būdu suprantu, kaip aš stengiuosi nebūti pamirštas. Ir tai yra būtent tai, kuo mane kaltina, daugelis veidų. Bet aš ne kalė, aš tik stengiuosi, įstrigti jūsų širdyse, tam, kad galėčiau egzistuoti.

Pastaruosius, kokius jau tris ar keturis mėnesius, nebeystrigau pas nieką. Ir pastebėjau, jog imu jaustis blogai dėl to. Dažnai pagalvoju kaip joms sekasi, ką jos veikia. Kartais jas panervinu, savo sms'ais. Beprasmiais, bet  taip užsitikrindamas vieta, bent jau jų galvose. Nes taip, aš žinau, kad nebūsiu pamirštas.

Iš neturėjimo ką veikti, per paskaitas rašau veikala, apie gera seksa. Gero sekso principai, ir t.t Nemanau, kad labai svarbu ką aš ten dėstau. Bet įdomu tai, kad ėmesis tokio dalyko, suvokiu, kad visas tas sukrautas patirties kraitis gyvenime toks beprasmiškas, tai tarsi nereikalinga našta ant mano pečių. Ir kokia prasmė, kažką daryti, jei vėliau tai yra pasmerkta tapti našta. O našta tampa viskas, mes mokomės, skaitome,domimės. Bet daugumos iš tų dalykų gyvenimo praktikoje taip ir neystengemia pritaikyti. Tada kaip žvėrys imame siekti laimės, bet kokiais įmanomais būdais. Padares tokias išvadas, nutariau, kad daugiau nebesieksiu laimės. Darysiu, viską, kad būčiau kuo nelaimingesnis. Įdomu, kaip stipriai galiu būti adekvatus. Toks savęs analizavimas, vėlgi neturi jokios prasmės ir tai vistiek taps man savotiška našta, bet tai bent jau įdomu.

Apskritai gyvenimas, man kiek pastebėjau tik žaidimas. Žaidžiu su juo, kol pasieksiu Game Over funkcija. Ir kuo toliau, tuo labiau, ta funkcija darosi vis primtiniasnė ir laukiamesnė.

Nebesugebu savęs įprasminti. Atleisk man, kad ir kas tu beūtum.
Sirgti turėjau aš..