Lietaus belaukiant apima keistos emocijos. Utopiško pasaulio sukurta vizija, negali būti įgyvendinama kai pagalvoji, nes tai gi tik utopija. Aš negaliu pakeisti savęs, tiesiog nemoku. Bet pradėjau bandyti, socialinio atsiskyrėlio vaidmuo darosi vis įdomesnis. Tereikia nusipirkti wowa pusei metų ir tai bus antras žingsnis, bėgant nuo to, ko nesugebu įprasminti savo gyvenime. Kai kalbėti darosi per sunku imu tikėti, kad mano ignoravimas ne taip skaudina žmones. Ir jei atvirai, čia niekas ir neturi kentėti. Patys turime atsakyti už savo veiksmus, lengviausi atsakymai tie, kurie ištariami su šypsena veide. Bet kokio mėšlo aš nuolat postringauju, apie tai, kas man pačiam visiškai neįdomu.

Eksperimentai pradėti, su pačiu savimi, su savo gyvenimu. O kas iš to išeis? Savaime suprantama, nieko. Tai man paprasčiausiai atsibos, kaip atsibosta viskas, kaip atsibodo gyventi. Žinau, tu to nesuprasi, manysi, kad meluoju, ar kad tiesiog apgaudinėju save. Užsimerkes matau tavo šypsena, ta šypsena, apie kuria dabar rašant man akyse kaupiasi ašaros. Žinau, kad dabar nesišypsai, bet noriu, kad nesureikšmintum visko taip, noriu, kad gyventum. Be manęs. Aš tik našta tavo gyvenime, taip kaip našta ir savajame. Nenoriu, kad neštum mano naštą. Žinau, kad ir kaip nuoširdžiai stengsiuosi tai paaiškinti, tai vistiek nebus protinga, nes ko gero, konkrečiai ir pats nieko nesuprantu, nė ką darau, nė kodėl. Tikriausiai tai egoizmas, mano didelis, laisvės pasiilgęs egoizmas. Nebediktuoju taisyklių, dabar jas diktuoja jis.

Plaučius pripildžius dūmų, pasidaro lengviau, suvokiant, kad gyvenimas vėl sutrumpėjo. Sakoma, kad jei iš karto, cigarete po cigaretės surūkytum be pertraukų visą pakelį, mirtum. Nes tai būtų, mirtina nikotino dozė organizmui. Įdomu, ar tai išbandyta praktiškai, ar įrodyta tik teoriškai. Toks eksperimentas atrodo visai įdomus.

Grėčiausiai susipykau su protu, jei man į galvą lenda tokios mintys. Vienatvė apglėbia mano pečius, ji sušildo manę, vis labiau ir labiau. Aš šypsausi jai, kai tuo tarpu, kitiems nusišypsojus norisi staugti, už tai, kad visą laiką esu priverstas dėvėti kaukes. Ir aš nesu, toks koks esu. Tiesiog jei neprimesiu to ką primetu, gyvenimas bus ne tik, kad neįdomus, bet dar ir labai tuščias. Didžiausia kančia, vienatvė. Bet aš vienišas taip dažnai, kad kančia man tapote jūs.