Mirkt, mirkt ir tyliai mintyse sakau pakaks, einu parūkyt, su didžiausia viltimi, kad parėjus bus geriau.

Ir pasidaro geriau. Šiandien viskas prasidėjo kitaip, atrodo jau susitaikiau su savo fiziniu skausmu ir jis net ėmė man patikti, jis tarsi primena man, kaip gyvenime viskas trapu ir kad šis sumautas kūnas lengvai pažeidžiamas. Kad negaliu kišti į save viso šūdo kurį kišu. Dar atrodo šiandien susitaikiau ir su tuo, kad gyvenu tuščiai pilname pasaulyje, nes man galvoje niekas nebekovoja, niekas nebenori ištrūkti, o mano laisvė atrodo pasiekta. Nėra didesnio gėrio už tą, kurį sukuria mūsų blogybės. Mano širdis vėl ima plakti lėčiau, o jei tiksliau pasakius ima plakti normaliai. Nebesuprantu, kas dedas tik žinau, kad man jau nebesvarbu. Meilės perteklius ir nebeturėjimas ko siekti, štai kas mane žudo ištikrūjų. Ne mano dainos, mano kalonėlėse, karts nuo karto ant žemės krentantis telefonas ir melas, kad man viskas gerai, primena koks pasidariau nerangus.

Jis niekada nenorėjo pasiduodi, atrodo visą amžinybę bandė visiems įrodyti koks yra nepaprastas. O kai atrodo visi ėmė juo tikėti jis ėmė ir palūžo. Šaukdamas rėkdamas, jis yrėsi per gyvenimą jau nieko nebesitikėdamas iš tų, ką laikė savo angelais sargais.


Ir iš kur mumyse priviso šitiek pižoniškumo. Atgulus vakarais svarstoma, koki būtų rytai be mūsų. Galvoje vis sukasi H.Hesės savižudžio apibrėžimas. Ir toks šūdas dedasi kai pagalvoji, kad pasak to autoriaus, kaip ir esu savižudis.

Esu girdėjas, kad jei labai įtikėsi į mirtį imsi ir numirsi. Todėl ėmiau bijoti ir manyti, kad reikia nustoti apgaudinėti save. Nes čia juk niekas nenorėjo mirti.

P.s Genialiausios mintys gimsta tolete, gaila neturiu loptopo, nes pastebėjau, kad ėmiau ten gyventi.