Įkvėpėjų įkvėptas imu mąstyti apie tai, kad iš ties nieko gero ir nebuvo galima tikėtis iš viso šito balagano. Mes per jauni vaidinti rūpestingus, nes jei atvirai, man tai tikrai nerūpi, mes per seni mokytis, nes mums jau nusispjaut ant to kas mūsų laukę. Senais sentimentais gyvenu kartais, klaidžioju jais šen bei ten, bet iš to jokios naudos niekada nebūna tik liūdnos tavo akys ir mane pjaunanti susna. Pakeista gyvenamoji vieta varo manę iš proto ir nesvarbu, kad mėnesiui, bet ne tam aš sukurtas. Dievinu naktimis girdimus pagalbos šauksmus mieste, sirenas, muštynes, skerdynes ir visa kita mėšlą kuris vyksta aplink ir toli gražu man nėra primtina keltis ten bbž kada, kad kaip koks piemenukas iš carinės rusijos paganyčiau vištytes.
Vienintelė guodžianti mintis, kad gal tai įkvėps rašyti, nes mūzos jau apleido, rutina pagavo ir mane aplankė mano didžioji meilė, DEPRESIJA.

Nebemiela saulė, nebemiela naktis, nebemielas maistas tik minčių nunešimai, ten kur mirusieji šoka man vienos valsą leidžia man kartakrtėmis šyptelti ir nemąstyti apie tai kas buvo svarbu šiame prakeiktame gyvenime. Galvoje kaip pas tikra sociopatą užgimęs mirties laukimas ir te pasmerkia manę mano angelai sargai, bet šiuo atvėju mirti reikia, ne, ne man. Bet būti kančia visam pasauliui ir šypsotis pasakojant apie 1900m yra kažkas nesveiko. Kartais imu rašyti nerišliais provokuojančiais save sakiniais, ima atrodyti, kad bandau išprovokuoti save nekęsti viso aplinkinio pasaulio, dar labiau. Ir kartais atrodo, kad viskas ko man reikia tai naktinio pasimatymo, kur nors laukuose, ant didelių betono blokų su vyno buteliu ir žavia mergina šalia, mergina kurios akys rudos ir jos oda kvepia jazminais, mergina kuri gali man nusišypsoti net tada, kai aš neprašau, mergina kuri mane supranta vos žvilgtelėjus į jos basas kojas, kuriomis ji jaučia, kaip šiltas vėjas glosto žemę.

Keista, kai grimzti vis giliau ir giliau į supančiotus jausmų verpetus, jausmų, kurie jau pamiršau kaip atrodo. Žinau Busią tu įsižeisi už tai, bet kam slėpti nuo savęs tai, ką žino net tolimiausiame kampe įsikerojąs baltų rožių krūmas. Taip aš myliu tave Busia, bet man dabar tiesiog per sunku, tai tau įrodyti.

ŠŪDO KRŪVA KARTAIS VERTA DAUGIAU, NEI MĖSOS GABALAS.