M.I,L

Įkvėpk, naktie, pasauliui dar nuskendus

Į patalą tamsos, žvaigždėtų raibulių.

Paimk mane, į kosmoso platybes,

Į tas kur jau senai, neliko gyvulių.

Bučiuok, naktie, mano išsiilgtas kojas,

Pajusk, švelnius it vėjas plaukelius,

Norėk, kaip niekada numirti,

Nubudus rytui, jis irgi gi nubus.

Vien tau naktie, mes piešiam pasaulį išgalvotą,

Kad ryto aušrą, kuo toliau nustumt,

Ir demonai, savi atėmę protą,

Mus šauks rytais, jau nieko nebejaust.

Ir kam naktie, tu man nusišypsojai?

Dainas kam dainavai tokias mielas?

Manai, naktie, jog apie tai svajojai,

Deja, mano lemtis, tavy paskęst.

Rūkas

Atmerktos akys ryte, stebi mano vidų

Kol viso pasaulio šviesa, ieško išėjimo.

Mažo vaiko rauda, veržiasi iš mano burnos,

Kur ta šypsena, kuri lankė dienas kažkados.

Kažkur dingo diena

Vėl nespėjau suprast

Kur manieji namai

Ar tai tavo sparnai?

Negaliu paleisti šviesos, nenutildau raudos

Apsuptas vėjo jaučiuos kaip toliuos senuos.

Kur pradingo balsai, ar aš toks  jau senai?

Apsupo mane skaniausi kvapai.

Nuvytusios gėlės languos

Niekas negrįžo tenai

Kieno šie žiedai?

Tamsūs namai.

Vėl baigės daina, be minčių galvoje

Nepavyko paskęsti vienatvės litre.

Palaikytų bepročiu drugeliai manę

Jei žinotų kaip noriu, atsidurti rūkę.

Šypsos mirtis

Paragauki medaus

Tavo laikas brolau

Dar ne greitai išauš.

Gyvenu jau senai, tik vėjo balsai

Man kartoja, gyventi kaip, tu dar nežinai.

Kartais lyją lietus ar aplanko šviesa,

Negaliu dar suprasti kur mano vieta.

Veidai svetimi

Tėvo rauda

Kaip gali tu nekęsti?

Ko jau nebėra.

Širdis ta pati, tik keičias laikai

Mano meilės, žodžiai, įvairiausi vardai.

Savęs nekenti, pamėgt negali

Į sapną vėl ir vėl nugrimsti.....

Senis

Seniai jau aš nesirimuoju

Seniai mintis jau išbarsčiau

Seniai nekėliau savo kojų

Seniai prie upės nebuvau

Varpus senus seniai girdėjau

Seniai klausyt atsisakiau

Seniai ėjau sena alėja

Seniai tavęs nebučiavau

Jaunam mieste senis gyvena

Sena senatvė lanko jį

Seniai liūdėt jam tapo gera

Seniai jo mūzos  praeitį

Aplink visi yra išminčiai

Jam eina oda pagaugais

Toli toli beliko puodžiai

Lipinę dangų kažkadais

Pavyt tave norėjo senis

Parodyt nuotrupas dangaus

Pastojo jam duris auksinis medis

Tas kur išdygsta po lietaus

Seniai jau nieko nebeliko

Seniai jau saulės nemačiau

Seniai labai drugiai išnyko

Seniai jau senis aš tapau.

Svetimas

Gulint lovoje darėsi vis nejaukiau ir nejaukiau. Atrodė, kad kambarys kvėpuoja, kiekvienu įkvėpimu jis darėsi vis gyvesnis, net tolimajame, tamsiame, kampe oras virpėjo nuo nejaukumo. Kiekvienas iškvėpimas kambarį vis labiau sutraukdavo, jis vis mažėjo, tarsi norėdamas ją suspausti. Aš nustojau kvėpavęs, nes nenorėjau, kad nutiktų kas nors blogo, nenorėjau, kad iš vis kas nors nutiktų. Deja, ji nekvėpuoti negalėjo, ji juk buvo gyva. Deguonis jai buvo reikalingas. Galimas daiktas, kad ji labiau bijojo manęs, nei kambaryje tuo momentu slypėjusio nejaukumo... Juk pats nejaukumas neturėtų būti baisus, kur kas baisiau tai, kas jį sukelia. Tikriausiai, visa tai būtų išvedę ją iš proto, bet pasigirdo negarsus beldimas į duris.

Į kambarį įžengė jis. Buvo girtas - ne toks girtas, kad negalėtų dar išgerti. Nuo jo dvokė, ypač iš jo pravertos burnos. Dantys buvo nugeltę nuo pigių cigarečių; spėju, jog rūkė kokį nors rusišką šūdą. Pamenu, kai buvau jaunas, tėvas nuolat kartojo „Jei rūkai, tai bent jau geras rūkyk“. Matomai, padugnėms tai negaliojo, arba, tiesiog norint išgerti ir parūkyti, šiais laikais tenka rinktis prastesnį šūdą, nes kitaip šie malonumai nesuderinami. Mane labiausiai stebino jos drąsa. Matyt, aš ją bauginau kur kas labiau už tą mėšlo gabalą, kuris ramiai dairėsi kambaryje,  kažko ieškojo akimis, galbūt jautė, kad kažkas dar čia yra. Juk sako, kad žmones pila šiurpas, kai kas nors nesuvokiamo būna šalia jų. O gal tiesiog tyrinėjo ar niekas nepasikeitė nuo pastarojo karto.

-         Dar nesugijo? – suburbė apžiūrėjęs jos mėlynę po akim. Matyt, išsilavinimo stoka neleido suprasti, jog kraujosrūvos gyja truputį ilgiau nei dvylika valandų. Pats tą mėlynę užstatė prieš išeidamas į savo apgailėtiną darbą.

Dirbo jis šūdų rinkėju tiesiogine šio žodžio prasme. Dešimt valandų per dieną jis valydavo šūdus iš kiaulių žarnų. Vėliau kas nors tose žarnose kepdavo tarkius ir vadino tai vėdarais. Bet jam tai buvo tiesiog šūdų maišai: „ Kai dirbi žarnų fabrike, vėdarai tampa vėmalais“ - sakydavo jis savo draugams myžbary už kampo.

Ji atsigulė, visiškai nusiramino, mat jam esant šalia nejaukumas atsitraukė. Juk nebuvo ko bijoti kai toks didvyris šalia. Juolab, kad nebuvo pergėręs. Baisiausia, ką tokioje stadijoje padarys, tai įkiš į šikną per jėgą. Ji nemėgo analinio. Bet tai buvo nereikšminga, palygint su tuo, ką darydavo pergėręs. Lygintuvo žymės ant jos kairiojo žanduko bylojo, kad jis gali būti romantiškas.

Nusimovė savo papilkusius pantalonus ir praskėtė kojas, buvo švariai nusiskutus, negalėjau įžiūrėt nė plaukelio. Geras darbas, pamaniau, nugrimzdamas į prisiminimus apie visas plikas, kurias esu matęs. Bet jam tai įspūdžio nedarė. Kažką ramiai sau burbėjo po nosim; iš visko sprendžiant, meldėsi. Kažkodėl jam patiko, žiūrint į pyzdą, kalbėti „Sveika Marija“. Kalbėdamas vis garsiau traukė lauk savo dešrą.

-         Čiulpsi! – tarė garsiai ir užtikrintai.

Greičiausiai kitaip ir nepastatytų. Prinešė savo dešrą jai prie lūpų. Ji jį apžiojo, jautė šlykštų skonį. Jo penis vonios nematęs jau geras dvi savaites, smirdėjo grybeliu. Užuodžiau net pasitraukęs į tolimajį tamsųjį kampą. „Bent jau greit kietėja“ - galvojo ji...

Kišo tik į šikną, nerado nė kruopelytės šūdo. Mat ji žinojo, kaip jis jo baidosi, dėl to buvo pasistačius klizmą. Nuleido. Išsiviepęs dar liepė nulaižyt tai, kiek liko ant pimpalo. Jis nemėgo savo vaikų barstyti veltui. „Visi jie turi atsidurti kurioje nors tavo skylėje“ -sakydavo filosofiškai, kai ji piktindavosi, kad jis baiginėja į ją.

Jis nusisuko ir užmigo. Ji atsigulė ant nugaros, krūtys nusviro į šonus. Atrodė lyg deivė. Įdomu, kiek tada jai buvo metų. Ji nesišypsojo, bet ir neliūdėjo.

-         Dabar jaučiuosi saugi. – tyliai pasakė sau.

Ir kvėpuojantis kambarys jos jau nebegązdino. Jos super herojus miegojo šalia, - nepiktas ir laimingas. Dar ilgai ją mylėjau.

Baimė

Pasvėriau gyvenimą savo su baimės sparnais

Keliavau iš rojaus deimantiniais takais, pas tave.....

Nupiešei  laimę man rasotam lange

Norėjau atleisti, ieškojau, deja.... Kas tu?

Baimės lyg nėra, toli jau esu

Dar truputį ir būsim kartu!? Ne, ne ša gana!

Mano akys pavirto varpais, gal norėtum paskambint keisčiausiai garsais?

Liūdi, kodėl? Kame problemą? Ar tokia baugi ta auksinė šviesa?

Atsidaro durys, kas kart panorėjus.....Gal nustokim bijoti mes vėjo?

Gal apglėbkim vienas kito pečius?

Tik tada pasijus jis SAUGUS.

Pailsėk

Sėdi vaikas vienas tamsoje, galvoją kas bus

Galėtum paskęsti  jo galvoje, kaip jūroj dangus

Viena mintis seka kita lėtai, nėra išeities

Kaip veidrodžių seni atvaizdai, nebijo mirties

Kažkur šalia gretimam kambarį, miega saldžiai

Visos jo mintys ir sapnai, kuriuos pamiršai

Sėdi vaikas vienas tamsoje, jaučia kas bus

Rytui atėjus, vėjui nurimus, nebepabus

Šypsenos plačios jo galvą aplanko, aukštai danguje

Dabar vien tamsa pasitikėti jis gali, deja.

Svetimas Jaumas

Bėgo mėnesiai sunkūs iš lėto su laukiniais žirgais galvoje,

Nors norėtum, apsakyt negalėtum, kaip jautė tas berniukas tave.

Visos mintys, norai, dvejonės, badė lyg aštriausi spygliai,

Dangaus malonės – Nusprendė jis prašyt atkakliai.

Tavo lūpos jam neatsakė, neaplankė laukiami bučiniai,

Meilė kaip kokia plaštakė, praplasnojo, bet tu nedingai.

Lyjant lietuj liūdesys begalinis, atsitraukt nuo savęs negali,

Jautiesi lyg būtum beribis, paskęst vandenyne geidi.

Svetimos raudos kabo ant sienų, papuoštų  gausybe spalvų,

Berniuko veidas toks mielas, nebeliko galvoj jau žirgų.

Tavo rūpestis toks išimtinis, kad net darosi koktu,

Parazitizmas tavo beribis, Meilė tu vardu.

Aš

Daviau sau daugiau už pavasario džiaugsmus

Savo talentus slėpiau tirštam rūke

Laukiau kol mažas berniukas manyje prabus

Tam, kad paslėptų jis tikrąjį mane.

Mano veidas  atmirkęs nuo lietaus

Rankos raukšlėtos nuo norų senų

Bijojau išeiti kai buvo sunku

Slėpiausi  už vėjo genamų dainų.

Žvaigždėm patikėjau - vėjui nurimus

Jos man pasakė, pasaulis atgijo

Pažiūrėt privalėjau ar tai tiesa

Kokia ta tikroji auksinė šviesa?

Širdyje man varpelis skambėjo

Baimė švelniai apsupo manę

Smalsumas lyg laikas medžius  nugalėjo

Radau drąsos sau, juodžiausiam kampe.

Šviesos pamatyt aš negalėjau

Blausiausia tamsa nuolat lydėjo mane

Mano norai it lapai byrėjo

Jaučiausi, kaip paskutiniam sapne.

Mano draugės žvaigždės melavo

Kelionė man buvo be galo sunki

Pasaulyje vien akli egzistavo

Kur link varpeli tu manę vedi?

Apnuogintas kūnas ir protas bespalvis

Savo įpročius man suformavo

Aš galėjau būt laimingas žmogus

Nuolat šypsotis, meilę pajust.

Kiekviena pavasarį it ryto rasa

Bridau link namų ne savų, svetimų

Ten krėsle senam nusvirus ranka

Parodė, kad aš ta auksinė šviesa.

Gimimas.

Griaustiniui nušvietus tamsiausius kampus

Prabudo žmogus.

Jo skruostais riedėjo skaisčiausia rasa

Nebuvo žvalus.

Nakties tamsoje įžiūrėt negalėjai

Akių jo spalvos.

Vien riksmą toli išgirst sugebėjai

Liūdniausios dainos.