Bėgo mėnesiai sunkūs iš lėto su laukiniais žirgais
galvoje,
Nors norėtum, apsakyt negalėtum, kaip jautė tas
berniukas tave.
Visos mintys, norai, dvejonės, badė lyg aštriausi
spygliai,
Dangaus malonės – Nusprendė jis prašyt atkakliai.
Tavo lūpos jam neatsakė, neaplankė laukiami
bučiniai,
Meilė kaip kokia plaštakė, praplasnojo, bet tu
nedingai.
Lyjant lietuj liūdesys begalinis, atsitraukt nuo
savęs negali,
Jautiesi lyg būtum beribis, paskęst vandenyne geidi.
Svetimos raudos kabo ant sienų, papuoštų gausybe spalvų,
Berniuko veidas toks mielas, nebeliko galvoj jau
žirgų.
Tavo rūpestis toks išimtinis, kad net darosi koktu,
Parazitizmas tavo beribis, Meilė tu vardu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Patylėk!