Svetimas

Gulint lovoje darėsi vis nejaukiau ir nejaukiau. Atrodė, kad kambarys kvėpuoja, kiekvienu įkvėpimu jis darėsi vis gyvesnis, net tolimajame, tamsiame, kampe oras virpėjo nuo nejaukumo. Kiekvienas iškvėpimas kambarį vis labiau sutraukdavo, jis vis mažėjo, tarsi norėdamas ją suspausti. Aš nustojau kvėpavęs, nes nenorėjau, kad nutiktų kas nors blogo, nenorėjau, kad iš vis kas nors nutiktų. Deja, ji nekvėpuoti negalėjo, ji juk buvo gyva. Deguonis jai buvo reikalingas. Galimas daiktas, kad ji labiau bijojo manęs, nei kambaryje tuo momentu slypėjusio nejaukumo... Juk pats nejaukumas neturėtų būti baisus, kur kas baisiau tai, kas jį sukelia. Tikriausiai, visa tai būtų išvedę ją iš proto, bet pasigirdo negarsus beldimas į duris.

Į kambarį įžengė jis. Buvo girtas - ne toks girtas, kad negalėtų dar išgerti. Nuo jo dvokė, ypač iš jo pravertos burnos. Dantys buvo nugeltę nuo pigių cigarečių; spėju, jog rūkė kokį nors rusišką šūdą. Pamenu, kai buvau jaunas, tėvas nuolat kartojo „Jei rūkai, tai bent jau geras rūkyk“. Matomai, padugnėms tai negaliojo, arba, tiesiog norint išgerti ir parūkyti, šiais laikais tenka rinktis prastesnį šūdą, nes kitaip šie malonumai nesuderinami. Mane labiausiai stebino jos drąsa. Matyt, aš ją bauginau kur kas labiau už tą mėšlo gabalą, kuris ramiai dairėsi kambaryje,  kažko ieškojo akimis, galbūt jautė, kad kažkas dar čia yra. Juk sako, kad žmones pila šiurpas, kai kas nors nesuvokiamo būna šalia jų. O gal tiesiog tyrinėjo ar niekas nepasikeitė nuo pastarojo karto.

-         Dar nesugijo? – suburbė apžiūrėjęs jos mėlynę po akim. Matyt, išsilavinimo stoka neleido suprasti, jog kraujosrūvos gyja truputį ilgiau nei dvylika valandų. Pats tą mėlynę užstatė prieš išeidamas į savo apgailėtiną darbą.

Dirbo jis šūdų rinkėju tiesiogine šio žodžio prasme. Dešimt valandų per dieną jis valydavo šūdus iš kiaulių žarnų. Vėliau kas nors tose žarnose kepdavo tarkius ir vadino tai vėdarais. Bet jam tai buvo tiesiog šūdų maišai: „ Kai dirbi žarnų fabrike, vėdarai tampa vėmalais“ - sakydavo jis savo draugams myžbary už kampo.

Ji atsigulė, visiškai nusiramino, mat jam esant šalia nejaukumas atsitraukė. Juk nebuvo ko bijoti kai toks didvyris šalia. Juolab, kad nebuvo pergėręs. Baisiausia, ką tokioje stadijoje padarys, tai įkiš į šikną per jėgą. Ji nemėgo analinio. Bet tai buvo nereikšminga, palygint su tuo, ką darydavo pergėręs. Lygintuvo žymės ant jos kairiojo žanduko bylojo, kad jis gali būti romantiškas.

Nusimovė savo papilkusius pantalonus ir praskėtė kojas, buvo švariai nusiskutus, negalėjau įžiūrėt nė plaukelio. Geras darbas, pamaniau, nugrimzdamas į prisiminimus apie visas plikas, kurias esu matęs. Bet jam tai įspūdžio nedarė. Kažką ramiai sau burbėjo po nosim; iš visko sprendžiant, meldėsi. Kažkodėl jam patiko, žiūrint į pyzdą, kalbėti „Sveika Marija“. Kalbėdamas vis garsiau traukė lauk savo dešrą.

-         Čiulpsi! – tarė garsiai ir užtikrintai.

Greičiausiai kitaip ir nepastatytų. Prinešė savo dešrą jai prie lūpų. Ji jį apžiojo, jautė šlykštų skonį. Jo penis vonios nematęs jau geras dvi savaites, smirdėjo grybeliu. Užuodžiau net pasitraukęs į tolimajį tamsųjį kampą. „Bent jau greit kietėja“ - galvojo ji...

Kišo tik į šikną, nerado nė kruopelytės šūdo. Mat ji žinojo, kaip jis jo baidosi, dėl to buvo pasistačius klizmą. Nuleido. Išsiviepęs dar liepė nulaižyt tai, kiek liko ant pimpalo. Jis nemėgo savo vaikų barstyti veltui. „Visi jie turi atsidurti kurioje nors tavo skylėje“ -sakydavo filosofiškai, kai ji piktindavosi, kad jis baiginėja į ją.

Jis nusisuko ir užmigo. Ji atsigulė ant nugaros, krūtys nusviro į šonus. Atrodė lyg deivė. Įdomu, kiek tada jai buvo metų. Ji nesišypsojo, bet ir neliūdėjo.

-         Dabar jaučiuosi saugi. – tyliai pasakė sau.

Ir kvėpuojantis kambarys jos jau nebegązdino. Jos super herojus miegojo šalia, - nepiktas ir laimingas. Dar ilgai ją mylėjau.