Aš

Daviau sau daugiau už pavasario džiaugsmus

Savo talentus slėpiau tirštam rūke

Laukiau kol mažas berniukas manyje prabus

Tam, kad paslėptų jis tikrąjį mane.

Mano veidas  atmirkęs nuo lietaus

Rankos raukšlėtos nuo norų senų

Bijojau išeiti kai buvo sunku

Slėpiausi  už vėjo genamų dainų.

Žvaigždėm patikėjau - vėjui nurimus

Jos man pasakė, pasaulis atgijo

Pažiūrėt privalėjau ar tai tiesa

Kokia ta tikroji auksinė šviesa?

Širdyje man varpelis skambėjo

Baimė švelniai apsupo manę

Smalsumas lyg laikas medžius  nugalėjo

Radau drąsos sau, juodžiausiam kampe.

Šviesos pamatyt aš negalėjau

Blausiausia tamsa nuolat lydėjo mane

Mano norai it lapai byrėjo

Jaučiausi, kaip paskutiniam sapne.

Mano draugės žvaigždės melavo

Kelionė man buvo be galo sunki

Pasaulyje vien akli egzistavo

Kur link varpeli tu manę vedi?

Apnuogintas kūnas ir protas bespalvis

Savo įpročius man suformavo

Aš galėjau būt laimingas žmogus

Nuolat šypsotis, meilę pajust.

Kiekviena pavasarį it ryto rasa

Bridau link namų ne savų, svetimų

Ten krėsle senam nusvirus ranka

Parodė, kad aš ta auksinė šviesa.